Vasario 16-oji – tolima, bet brangi data, primenanti Lietuvos valstybės atkūrimą ir laisvo gyvenimo pradžią. Kasmet dėkojame Dievui už laisvės ir nepriklausomybės dovaną, už tėvų namus ir žmones, kuriuos vienija kalba, kultūra ir istorija.
Šiandienos Dievo Žodis iš Izaijo knygos įspūdingai primena, kad Jėzui kur kas svarbesnės mūsų širdies paskatos, nei išoriniai veiksmai. Nors Jam patinka, kai mes pasninkaujame, bet Jis taip pat ieško tokių žmonių, kurie laisvina pavergtuosius, dalijasi duona su išalkusiais, priglaudžia benamius, aprengia nuoguosius (žr. Iz 58, 6-7). Viešpats mums žada: „Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa ir tavo žaizda bus greitai užgydyta. Tavo teisumas žengs pirma tavęs, o Viešpaties šlovė lydės iš paskos. Tada šauksiesi, ir Viešpats atsilieps, prašysi pagalbos, ir Jis tars: ‚Aš čia!‘“ (Iz 58, 8-9).
Kaip sakoma puikioje XV amžiaus maldoje: „Kristus neturi kitų rankų, tik mūsų, kad atliktų kasdienius darbus. Kristus neturi kitų kojų, tik mūsų, kad šiandien eitų pas žmones. Kristus neturi kito balso, tik mūsų, – kad šiandien pasakotų apie save. Kristus neturi kitų jėgų, tik mūsų, – kad parodytų žmonėms kelią į Savo Širdį“.
Nuo mūsų apsisprendimo, o ne nuo iš Briuselio ar Maskvos pučiančių vėjų šiandien priklauso, kokia bus Lietuva. Jei mūsų jaunimas, šiandienos žmogus bus Evangelijos dalis, kad ir koks erškėčiuotas kelias lauktų, jis būtinai baigsis Išganymu ir Amžinu Džiaugsmu.
Nors jau kuris laikas viešoji erdvė mus ruošėšiemet iškilmingai minėti valstybės atkūrimo šimtmetį, tie jubiliejiniai metai prasidėjo ne kažin kaip. Vos pakilusius nuo Šv. Kalėdų ir naujametinių stalų, mus vienas po kito užgriuvo didesni ir mažesni, rimtesni ir menkesni politikos reikalai. Gal taip ir gerai, gal tie reikalai ir skirti mums priminti, kad ir su tuo valstybės atkūrimo šimtmečiu nėra viskas taip paprasta, kaip mes patys save, remiami viešosios erdvės, norėtume įtikinti.
Ar neapgaudinėjame patys savęs, atkakliai kartodami, kad Lietuvos valstybei sukanka šimtas metų? Žinoma, tiek metų tikrai sueina nuo valstybės atkūrimo, bet ar mūsų valstybė tą šimtmetį ir išgyveno? Jei dar nepamiršome aritmetikos, turėsime pripažinti, kad iš tikrųjų valstybė gyvavo tik lygiai pusę šio laiko, nes kitą pusę tvėrė ne Lietuvos Respublika, o LTSR, kad ir kaip nesmagu būtų tai šiandien prisiminti.
Juk prisiminti, ir tikrai daug kas, nebenorime, o jaunoji karta, kuri jau ir gimė Lietuvos Respublikoje, apie LTSR vis dažniau kalba kaip apie mamutų laikus, net nebesuprasdama, kam juos reikia vis minėti ir minėti.
Gerai būtų, jeigu jų ir nereikėtų minėti. Bet kad jie patys mums apie save primena, įvairiausiomis progomis vis paleisdami į mūsų dienas kokį troškų, siera pasmirdusį debesį. Tuos debesis pirmiausia ir turėjau galvoje, kalbėdamas apie šių metų pradžią. Apie LTSR mums priminė ir baigtas KGB agentų sąrašo viešinimas, ir Laisvės premijos skyrimas seseriai Nijolei Sadūnaitei. Abu šie, jei norite, kone priešingi įvykiai buvo sutikti su visokia įtampa.
Ruošdamiesi švęsti valstybės atkūrimo šimtmetį, noriai ir mielai prisimename 1917-uosius metus, daug kalbame apie tarpukario Lietuvą. Bet bijome rimtai kalbėti apie sovietmetį. Kalbos apie jį, aišku, skaudžios, paliečiančios mus visus ir verčiančios krapštinėti senas žaizdas. Bet ar apsimesdami, kad tų žaizdų niekados nebuvo, iš tikrųjų manome, kad pavyks viską išlaikyti po kilimu?
Šiandien nesunkiai galima suprasti žmones, paliekančius Lietuvos laivelį. Natūralu, kad žmogus ieško ir keliauja ten, kur tikisi, kad išsipildys jo viltys. Be Dievo, be Kristaus šis Lietuvos laivelis niekuomet nebus saugus. Visuomet atsiras žmonių, kuriesąmoningai ar gal nesąmoningai jį skandins. Kartais mes patys skandiname jį, skleisdami neviltį ir nesiryždami prisiimti atsakomybės už dabartį. Tačiau su Kristumi galima ramiai pasitikėti, jog pasieksime tikslą.
Reikia nuolat žvalgytis ne į tamsą ir mirtį, bet į šviesą ir gyvenimą. Reikia ne gąsdintis mus supančios tamsos, bet į šią tamsą nešti šviesą. Tai mūsų, į Dievą tikinčių žmonių misija.
Jei mes šiandien tik dejuotume dėl esančios korupcijos ir mąstytume, kad kol reikalai nepasikeis į gera valdžios viršūnėse, nieko gero nebus ir apačioje, toks mūsų elgesys vestų į aklavietę ir tamsą. Tikintieji į Kristų yra pašaukti ne keikti tamsą, bet nešti šviesą ir laiminti darančius gera. Šitai turime daryti kasdien. Mums niekas nekliudo daryti gera savo aplinkoje – šeimoje ir bendruomenėje. Tad darykime gera ir neškime viltį jos stokojantiems. Tegu tai bus patys mažiausi geri darbai, bet jie kurs Lietuvą. Iš mažų plytų pastatomi daugiaaukščiai namai.
Pati gūdžiausia tamsa stoja tuomet, kai neturime į ką atsiremti. Svarbiausia atrama yra Dievas, bet mes, tikintieji, esame pašaukti būti atrama ir vieni kitiems. Tai krikščioniško solidarumo pareiga. Todėl nepraleiskime dienos, nepasakydami kitiems gera linkinčio žodžio, nepadrąsinę nusiminusio ir praradusio viltį, nepradžiuginę kuo nors šalia mūsų esančio brolio ar sesers. Kasdienėje maldoje linkėkime tėvynainiams neprarasti vilties, nepamesti tikėjimo į Jėzų Kristų, kuris visuomet pasiruošęs nuraminti blogio audrą, šėlstančią ne tik aplink mus, bet ir mūsų širdyse.
Vokietijoje, net ir spaudžiamoje viso pasaulio, apie nacių laikus bent kiek rimčiau pradėta kalbėti tik praėjus maždaug dviem dešimtims metų nuo režimo žlugimo. Ir medžiagos toms kalboms radosi tiek, kad dar ir šiandien joms galo nematyti. Nejau manome, kad mes kitokie?
Kalbu čia ne apie kokius nors sąskaitų suvedinėjimus. Kalbu apie tai, kad kiekvieną sykį, kai tik LTSR laikai kokiu nors pavidalu išlenda į paviršių, mes uoliai skubinamės dailiai viską užglostyti, kartais turbūt nė nepajusdami, kad tą darome. Štai šv. Kalėdų laiku Vilniuje vyko Kalėdinis bėgimas. Rengėjai jį pristatė šitaip: „Kalėdinis bėgimas šiemet vyks jau 42-ąjį kartą. Daugelį metų varžybos buvo vadinamos Naujametiniu bėgimu, tačiau atgavus Nepriklausomybę jų laikas dažnai sutapdavo su Kalėdomis, todėl ilgainiui prigijo kitas pavadinimas – Kalėdinis bėgimas“. Va taip paprastai – gijo, gijo ir prigijo. Bet juk iš tikrųjų ne taip. Neabejoju, kad šis visiškai nepolitinio renginio pavadinimas buvo pakeistas, susivokus, kad jis netinka naujajai tikrovei, ir norint sąmoningai atsižadėti politinio sovietinio kvapo. Bet tada šiųmečio bėgimo ir nederėtų vadinti 42-uoju kalėdiniu, šitaip lyg ir mėginant teigti, kad sovietų Lietuvoje galėjo būti toks daiktas kaip bėgimas Šv. Kalėdų proga.
Sovietmečiu kai kurių mūsų slapta švenčiama ar bent atmenama Vasario 16-oji buvo tai, ką pavadinčiau tiesa melo apsuptyje. Šiandien manau, kad mums reikalinga ir tiesa apie sovietmetį, neapsimetinėjant, kad ir tada visi dirbome Lietuvai.
Kad tiesa apie mūsų praeitį mums kažkodėl reikalinga, man byloja ir ką tik pasirodęs puikus Jūratės ir Vilmos Samulionyčių dokumentinis filmas „Močiute, Guten Tag“. Kalbėdamas apie vienos šeimos istoriją ir jos nutylėjimus, jis savaime kalba ir apie mus. Šį filmą sukūrė jau anūkės, tarytum sakydamos, kad tai, ko mūsų gal kartais ligi šiol neklausinėja vaikai, vis tiek panorės sužinoti anūkai.
Vasario 16-oji žadina mūsų atsakomybę už Lietuvą ir jos žmones. Už Lietuvą, kurios laisvė ir nepriklausomybė aplaistyta savanorių ir partizanų krauju, už kurią sudėtos milžiniškos aukos.
Didžiausias deficitas, nuo kurio kenčiame – ne pinigų stygius, ne pigesnės šilumos reikalingumas, kad ir tokią žiemą, ne valdžios malonių pasiilgimas. Didžiausias deficitas Lietuvoje yra sąžinės stoka, – kažkada kalbėjo Vytautas Landsbergis.
„Žmogus – nebūtinai tas, kuris vaikšto dviem kojom, bet tas, kuris turi sąžinę“, – teigė buvęs Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas. Jis siūlė prie įėjimo į Seimą ir Vyriausybę parašyti: „Žmogau, turėk sąžinę“.
Jei nori, kad Lietuva būtų stipresnė, atsparesnė, stiprink savo sąžinę, atsparesnę pagundoms, jei nori, kad būtų teisingesnė, pirmiausia pats būk teisingas, nesukčiauk, nekyšininkauk. Jei nori, kad Lietuva būtų švaresnė – valykis pats ne tik batus, dantis, visą nuodėmingą kūną, bet ir sąžinę švarink, atlik savo nešvarių darbų Išpažintį bažnyčioje.
Kuo daugiau prarasime sąžinę, tuo labiau prarasime ir Lietuvą. Jos praradimas prasideda, jau tolokai pažengęs nuo sąžinės praradimo. Tik kai užaugs Lietuva, kuriai nereikės ilgai aiškinti, kas yra tėvynė ir sąžinė. Tegu mamos jiems padainuoja, o tėveliai neleidžia žaisti kompais žmogžudžių žaidimų. Tegu pasako, kad meluoti – negražu, o vogti – tas pats kaip meluoti, kad neskirti kas gera ir kas bloga yra baisus aklumas, čia jokie akiniai ir neonai nepadės.
Kas formavo mūsų Lietuvos kelią į Nepriklausomybę? Kelio ženklai. Bet ar duoda ženklai naudos vairuotojui, pėsčiajam, jei jis pastatytas ne vietoje? Kelio ženklai daug kam aiškūs. Bet jie atlieka skirtingas funkcijas. Vienaip kelio ženklus vertina mokinys, kitaip – vairuotojas. Kodėl jie kažkieno daužomi? (6).
Numušto ženklo dėka vairuotojas gali padaryti autoavariją ir žūti. Kas tapo žmogžudžiu – ar ne tas, kuris numušė kelio ženklą visai ramia sąžine.
Taip dažnai skirtingi ženklai statomi ir politiniame gyvenime, o kitų teisingi ženklai numušami. Jei kelio nežinai, o rodyklės sumaišytos, tai reikia klausi autoritetingo žmogaus, o ne vėjavaikio.
Yra skiriamieji ženklai, draudžiamieji – juos reikėtų prisiminti...
Tėvynė – tai mūsų Lietuva. Ar dirbame tik dėl pinigų, ar dar turime ir kitokių vertybių? Tėvynė Lietuva dėl kurios turime aukotis ir gera aukotis. Ar aš nesu ženklų numušinėtojas, ar pakeičiantis kitam važiavimo kryptį kitam?
Tačiau tarp įvairių dorybių yra dvi pamatinės, kurių reikia kuriant tikrai nepriklausomą ir teisingumu grindžiamą visuomenę. Apie vieną iš šių dorybių byloja pirmieji mūsų tautos himno žodžiai: „Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žeme!“ Mes, vienos tėvynės vaikai, broliai ir seserys, esame kviečiami sekti didvyrių pavyzdžiu. Apie šią didžiadvasiškumo dorybę, be kurios laisvė nebus patvari, retai susimąstome. O visuomenei reikia žmonių, siekiančių aukščiausių idealų, pasiaukojančiai tarnaujančių kitiems ir pasiruošusių aukotis dėl didesnio gėrio, nesvarbu, kiek tai kainuotų. Tuo pasižymėjo Nepriklausomybės akto signatarai ir laisvės kovotojai, kurie gynė mūsų šalį.
Didžiadvasiškumas neatsiejamas nuo nuolankumo. Nuolankus žmogus supranta, kad ne jis yra savo gyvenimo autorius. Gyvenimą ir talentus esame gavę iš Dievo kaip dovaną, kad prisidėtume prie Dievo plano įgyvendinimo. Didžiadvasiškumas ‒ tai matyti, kokių didžių dalykų Dievas nori per mus nuveikti, o nuolankumas – tai įžvelgti kiekvieno žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, didingumą. Tada galėsime vykdyti didžiulius užmojus – ginti Tėvynės laisvę, aukotis ir dirbti ne savo, o Tėvynės „naudai ir žmonių gėrybei“.
Dorybių, kurias minėjau, pamatas yra Dievo Meilė. Dievas yra Meilės Autorius, visų dorybių Šaltinis ir tikrasis laisvės garantas. Kreipkimės į Jį šiandien, dėkodami už laisvės dovaną. Atverkime Jam savo širdis, kad padarytų mus tinkamais laisvės dovanos saugotojais, kurie su nuoširdžia meile rūpinasi savo artimo gėriu. Tegu kiekvienoje širdyje šiandien skamba pasiryžimas: man tai rūpi! Viešpatie, man rūpi mano brolis, man rūpi Lietuva!
Tie, kuriems neteko Vasario 16-osios švęsti sovietmečiu, sunkiai gali suprasti, kodėl šiandien dar turime dairytis į šimtmečio senumo istoriją, kodėl nepakanka Kovo 11-osios. Nemanau, kad turėtume sielvartauti, jog jaunosios kartos įkvėpimo ieško kitur ir savaip dėlioja istorijos akcentus. Šventės taip pat turi savo gyvenimo ciklą – jaunystę, brandą, senatvę.
Svarbiausia, jog, emociniu lygmeniu atsisveikindami su Vasario 16-ąja, išsaugotume širdyje įsitikinimą, kad laisvė verta tiek, kiek už ją esame pasirengę paaukoti, jog niekas mūsų nepavergs tol, kol elgsimės taip, kaip privalome elgtis, o nesidairysime į kitus pritarimo ar kartosime – kam stengtis, jei vis vien nepavyks.
Kiekvieno iš mūsų tikslas – padėti greta esančiam žmogui augti ir tobulėti. Turime karčių laisvės praradimo patirčių. Buvome netekę laisvės ne vien dėl išorės grėsmių. Visais laikais buvo neištikimų asmenų, dėl savo gerovės pasiruošusių išduoti Tėvynę. Iš Evangelijos žinome – kas ištikimas mažuose dalykuose, tas ištikimas ir dideliuose. Galima pasakyti ir atvirkščiai: kas neištikimas mažuose dalykuose, tas neištikimas ir dideliuose. Mūsų laisvė ir nepriklausomybė pirmiausia užtikrinama mažuose dalykuose. Kasdien turime kelti sau uždavinį kurti laisvą visuomenę ir ją saugoti. Įdėmiai stebėkime ir įžvelkime, įvertinkime pavojus, ypač jų ištakas, ir imkimės tinkamų priemonių, kad neleistume laisvei nykti savo širdyse, bendruomenėse ir valstybėje. Tada ilgus metus džiaugsimės ne tik savo krašto Nepriklausomybe, bet ir tarpusavio santarve laisvoje visuomenėje, ir toliau galėsime ramiai gyvendami dėkoti Dievui už šią nuostabią laisvės dovaną.
Amen.
Šiluva, 2018-02-16
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą