RUDENĖLĮ REGIU

Ten toli už jūros kranto,

Saulė leidžiasi lėtai,

Taip rausvėja tyros žaros,

Gera širdyje ilgai...

Tepaskęsta blogos mintys,

Jos skandina ir mane,

Vakaro svajingos viltys,

Tegul lydi ir ryte.

Vėjai slepiasi už medžių,

Be dainos ir be raudų,

Vasarą kažkur jie slepia,

Nuo širdies ir nuo akių.

Rudenį regiu nubudęs,

Kiek spalvų upe tekės,

Išeinu todėl į dieną,

Ar kas meile patikės?

Kaunas, 2019-09-08

ŠVELNUS LAUKIMAS

Švelnus vėjelis šakas supa

Ir glosto jas lyg motinos ranka,

Paliko paukščiai savo gūžtą,

Vaikystės vizija tokia sena.

Dažnai motulė kepė duoną,

Paliko pėdsakai, kaip pavyzdys,

Pražilęs Nemunas apjuosia,

Širdy išliko didis liūdesys.

Ir mes – lyg smėlis išbarstytas,

Dienų eskizai gražūs ir šalti,

Kur vaikštau, ieškau ankstų rytą,

Vaikystės pėdos liko tik širdy.

Gal kam atrodo keistos dienos –

Palinkęs beržas, tėviškės langai,

Gyvenimas taip greitai skriejo,

Tiktai senatvėje kitaip matai.

Dabar nuo beržo krinta lapai,

Vai kam pravirkdė jie mane šiandien,

Bet mus gyvenimas taip neša,

Kad Amžinybės laukiame kasdien.

Kaunas, 2019-09-07

IŠMINČIAI IŠ RYTŲ

Trys Karaliai

Iz 60, 1-6; Ps 71, 1-13;

Ef 3, 2-3a. 5-6; Mt 2, 1-12

I. Je­ru­za­lė… Ir tuo vis­kas pa­sa­ky­ta. Nors tru­pi­nė­lį ar la­še­lį pa­ra­ga­vus iš kny­gų, ku­rios va­di­na­mos Šventaisiais Raš­tais, kaž­ko­dėl ky­la di­džiu­lis il­ge­sys ir geis­mas mies­to, va­di­na­mo Je­ru­za­le. Net jei tas miestas, ku­ris šian­dien šiuo var­du va­di­na­mas, ir ne­ga­lė­tų bū­ti pa­va­din­tas tai­kos ir ge­ro­vės sos­ti­ne, ir ne kiek­vie­nam pi­lig­ri­mui at­si­sklei­džia kaip ta iš­sva­jo­ta, geis­ta, trokš­te trokš­ta vie­ta, kur bu­vo ti­kė­ta­si pri­ar­tė­ti prie Die­viš­kos Švie­sos, ra­gau­ti jos sy­vus ir už­si­mirš­ti sun­kiai žo­džiais iš­reiš­kia­ma­me džiaugs­me.

Ta­čiau šis geis­mas lie­ka, kad ir ne­pa­so­tin­tas. O jei kam pa­vy­ko ten Tą Švie­są iš­vys­ti, ne­pai­sant vi­so kasdienio bui­tiš­ko šur­mu­lio, brau­nan­tis pro įky­rius pre­ky­bi­nin­kus se­no­mis siau­ro­mis gat­viūkš­tė­mis, dan­tis sukan­dus ir pik­tais žvilgs­niais dai­go­jant iš vi­sų pa­kam­pių be­prie­ka­biau­jan­čius tu­ris­čių me­džio­to­jus, Ta Švie­sa ir to­liau kvie­čia pas Sa­ve. Ga­li bū­ti, kad vie­ta čia nie­kuo dė­ta. Tik to sak­ra­laus ty­ru­mo ir pil­nat­vės Die­ve geis­mo pro­jek­ci­ja ver­čia šią vie­tą, šį mies­tą Die­vo iš­troš­ku­sių­jų ir gei­džian­čių­jų sos­ti­ne. Ir kaip į to­kią į ją trau­kia ka­ra­va­nai, „tau­tų tur­tai“, jos „sū­nūs“ ir „duk­ros“, ka­ra­liai ir „vi­si“ iš mi­ti­nės „Še­bos, auk­su ir smilkalais ne­ši­ni“…

Ir kad ir kaip no­rė­tų krikš­čio­nys pa­si­sa­vin­ti šiuos die­viš­kus pa­ža­dus iš pra­na­šo Izai­jo kny­gos, esą šios ei­lu­tės „at­spin­di vi­suo­ti­nį Die­vo už­mo­jį, įgy­ven­din­tą krikš­čio­ny­bė­je“, ir to­dėl jis šian­dien skai­to­mas Bažnyčiose, šven­čiant liau­diš­kai va­di­na­mą Tri­jų Ka­ra­lių šven­tę, šio­se ei­lu­tė­se pra­na­šas per­žen­gia vie­nos „tau­tos“ ri­bas, kad ir ko­kia ta „tau­ta“ pla­ti bū­tų ir kad ir kaip ji sa­ve va­din­tų. Ir krikš­čio­nių Baž­ny­čios kaip „Nau­ja­sis Iz­ra­e­lis“, „Die­vo tau­ta“, ir ju­dė­jai kaip „Iz­ra­e­lis“, ar­ba ki­ta „Die­vo tau­ta“, ar mu­sul­mo­nai, kaip dar ki­ta „Die­vo tau­ta“, – kiek­vie­na at­ski­rai nė­ra vi­si. Bet vi­sos yra Šios Švie­sos pa­trauk­tos.

Ir tik­rai ma­nau, kad Ta Švie­sa at­ei­na iš vi­sų šių „Die­vo tau­tų“ Mo­ti­nos – To­ros. Net jei krikš­čio­nims ji įsi­kū­ni­jo kaip Die­vo Žo­dis, o mu­sul­mo­nai at­si­sa­ko pri­pa­žin­ti to­kios, ko­kią ją šian­dien skai­to ju­dė­jai ir krikščionys, tik­ru­mą. Ir vie­nu, ir ki­tu at­ve­ju To­ros kaip die­viš­kos iš­min­ties ir švie­sos į(si)kū­ni­ji­mas, apreiškimas iš­lie­ka kaip ne­pa­nei­gia­mo tik­ru­mo ir iš­gel­bė­ji­mo vil­ties pra­džia ir pa­bai­ga.

Ir Evan­ge­li­jos pa­gal Jo­ną žo­džiai „Bu­vo tik­ro­ji Švie­sa, ku­ri ap­švie­čia kiek­vie­ną žmo­gų, ir Ji at­ėjo į šį pa­sau­lį. Jis bu­vo pa­sau­ly­je, ir pa­sau­lis per Jį at­si­ra­do…“ (Jn 1, 9–10), ir Ko­ra­no Su­rat al-Ba­qa­ra ket­vir­tas aja­tas „…tiems, ku­rie įti­ki į Ma­no At­siųs­tą­ją tau ir tą, ku­ri bu­vo At­siųs­ta anks­čiau ta­vęs…“ kaip į pir­mi­nės, pir­mykš­tės tos die­viš­kos iš­min­ties šal­ti­nį grę­žia­si į am­ži­ną­ją pir­map­ra­dę To­rą, ku­ri krikš­čio­nims įsi­kū­ni­jo Die­vo Sū­nu­je, mu­sul­mo­nams – šven­ta­ja­me Ko­ra­ne.

Ži­no­ma, ga­li­ma ne­pa­mėg­ti tos for­mos, ku­ria ji pir­ma pa­si­ro­dė, kaip ir tų, kas įsi­ki­bę go­džiai sau­go šią for­mą, ban­dy­ti pa­keis­ti ją ma­lo­nes­nė­mis šir­džiai ir akiai, lai­ky­ti ją iš­krai­py­ta ir sub­jau­ro­ta pir­mykš­te, egzistavusia Die­vo ome­ny­je dar prieš pa­sau­lio su­kū­ri­mą, ar­ba bent jau „ne taip“ su­pras­ta ir iš­si­aiš­kin­ta. Ta­čiau ji – kaip ir šiuo­lai­ki­nė pi­lig­ri­mui, o ypač pi­lig­ri­mei ne­pa­to­gi, var­gi­nan­ti, prie­ka­biau­jan­ti Je­ru­za­lė, – tu­ri tą kaž­ko­kį pa­trauk­lu­mą ir gro­žį kaip tik to­kia, ne­pa­to­gi ir daž­nai er­zi­nan­ti, pa­ra­dok­sa­li. Gal­būt kaip tik to­kia, kaip tas pats pra­na­šas bu­vo ra­šęs ke­le­tu sky­rių anks­čiau apie Vieš­pa­ties Tar­ną: „Jis bu­vo nei patrauklus, nei gra­žus: ma­tė­me Jį, bet ne­pa­mė­go­me. Jis bu­vo pa­nie­kin­tas, Žmo­gaus Var­do ne­ver­tas, skaus­mų Vy­ras, ap­si­pra­tęs su ne­ga­lia, Toks, Ku­ris prieš žmo­nes už­si­den­gia vei­dą. Jis bu­vo pa­nie­kin­tas, ir mes Jį lai­kė­me nie­ku. Ta­čiau Jis pri­si­ė­mė mū­sų ne­ga­lias, sau už­si­kro­vė mū­sų skaus­mus. O mes lai­kė­me Jį raup­suo­tu, Die­vo nu­baus­tu ir nu­var­gin­tu…“ (Iz 53, 2-4).

Toks yra tas trau­kian­tis ne­pa­trauk­lu­sis Mies­tas, ir To­ros sklei­džia­ma Švie­sa iš Jo – pri­trau­kian­ti, nors ir at­stu­mian­ti, Įsi­kū­ni­ju­si heb­ra­jiš­kuo­se raš­tuo­se, Ap­si­reiš­ku­si per Je­šuą ir ja­me, At­siųs­ta iki Muc­ha­me­do ir per jį, kir­ši­nan­ti, bet ir die­gian­ti Am­ži­nos vi­suo­ti­nės tai­kos ir ra­my­bės, ge­ro­vės, kles­tė­ji­mo, iš­gi­ji­mo, sko­lų ap­mo­kė­ji­mo ir pil­nat­vės (heb­ra­jiš­kai tai nu­sa­ko­ma vie­nin­te­liu žo­džiu – Ša­lom) troš­ku­lį ir pa­ža­dą, siejamą su uto­pi­ne iš­sva­jo­ta Je­ru­za­le. Ir ši sva­jo­nė ve­da į že­miš­ką­ją, ne­pa­to­gi­ą­ją vilks­ti­nes pi­lig­ri­mų, vi­sų šių To­ros Švie­sos pa­trauk­tų­jų, kad ir ko­kiu pa­vi­da­lu Tą Švie­są ma­ty­tų Įsi­kū­ni­ju­sią ir Ap­si­reiš­ku­sią.

Taigi, Jo gimimas yra unikalus: „Aš tam Esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau Tiesą. Kas tik brangina Tiesą, klauso Mano balso“ (Jn 18, 37).  Jėzaus iš Nazareto Asmuo, charakteris, asmenybė egzistavo dar prieš tai, kai gimė žmogus Jėzus iš Nazareto. Tai yra didžiulė paslaptis. Kartais susimąstęs aš žvelgiu į vaikus ir galvoju apie jų unikalumą, apie juos kaip asmenybes. Materiali substancija, iš kurios sudaryti jų kūnai, atsirado laike, tačiau jų esybės, sielos, kurios atsirado ir neišnyks, net ir jų kūnams žemėje suirus, jos yra dabar ir bus per amžius. Taigi aš galiu prieiti prie išvados, jog Dievas sukūrė juos, kaip asmenybes, sielas iš nieko – taip, kaip Jis sukūrė Adomo ir Ievos sielas. Tai – didžiulė paslaptis.

Tačiau Jėzaus esybė egzistavo dar prieš tai, kai Jis gimė kaip Žmogus. Jo gimimas buvo ne naujo Asmens atsiradimas. 700 metų prieš Jėzaus gimimą pranašas Michėjas sakė: „O iš tavęs, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, Man kils Tas, Kuris valdys Izraelį. Jo kilmė siekia tolimą senovę, seniai praėjusius laikus“ (Mch 5, 1).

Mesijo, Kuris pasirodė Betliejuje, pradžia – Amžinybė. Taigi, Jėzaus gimimas yra paslaptingas ne tik dėl to, kad Jis gimė iš Mergelės. Kūdikis, Kurio gimimą minime per Kalėdas, buvo Asmuo, Kurio egzistavimas siekia pradžios laikus, Amžinybės dienas. Jis ne tik gimė, bet, kaip sako apaštalas Jonas, Jis atėjo į pasaulį (Jn 18, 37). Paklausykime, kaip tai išdėstyta Evangelijoje pagal Joną, kur Jėzus sako žydams: „‚Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs Manąją dieną; Jis ją išvydo ir džiaugėsi‘.  Tada žydai Jam sakė: ‚Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?!‘ Jėzus tarė: ‚Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!‘  Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos“ (Jn 8, 56-60).

Tai, kad Kristus buvo dar prieš Abraomą, o iš tiesų – prieš visą kūriniją, mums patvirtina evangelistas Jonas, apaštalas Paulius ir Laiško hebrajams autorius. Evangelijos pagal Joną skaitome: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1, 1). (Ir neleiskite Jehovos liudytojams įtikinėti, kad tai – netikslus vertimas. Jų argumentai nėra įtikinami ir kitų Jono liudijimų akivaizdoje nublanksta. Pavyzdžiui, prisiminkime Jono užrašytą Tomo išpažinimą: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“(Jn 20, 28). Beveik visi antikos tyrinėtojai, net ir tie, kurie mano, jog jis buvo neteisus, sutiks, jog tai sakydamas, Jonas turėjo omenyje, kad priešegzistencinis Kristus buvo Dievas).

„Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 2-3). (Pats Kristus nėra kūrinys. Jis buvo įtrauktas į tai, kas buvo sukurta). „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14). Kristus egzistavo dar prieš Abraomą. Iš tiesų Jis egzistavo nuo laikų pradžios, nes Jis buvo viena su Dievu Kūrėju.

Apaštalas Paulius tos pačios pagrindinės tiesos moko Laiške filipiečiams: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė Pats Save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės: Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki Kryžiaus mirties“ (Fil 2, 5-8). Prieš gimdamas žmogumi Jis turėjo Dievo pavidalą ir buvo lygus su Dievu.

Laiško Hebrajams autorius taip pat pradeda savo laišką ta pačia Tiesa, tik kitais žodžiais: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje Jis prabilo į mus per Sūnų, Kurį paskyrė Visatos Paveldėtoju ir per Kurį sutvėrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir Jo Esybės Paveikslas, palaikantis Savo galingu Žodžiu Visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse“ (Hbr 1, 1-3).

Šios eilutės padėjo mano vaizduotei nupiešti eskizą, kaip Tėvas ir Sūnus yra viena ir vis tik – skirtingi Trejybės Asmenys. Nors ir nelabai aiškiai, aš galiu įsivaizduoti Esybę, Kuri neturi pradžios, tačiau turi konkretų charakterį. Dar daugiau, aš galiu įsivaizduoti, kad Šis Dievas visada suvokia Save, t. y. priešais Jį visada yra Jo Atvaizdas, kad galėtų apmąstyti ir gėrėtis Jo didybe bei moraliniu grožiu. Ar negali būti, jog Šis Atvaizdas, ši forma Dieve yra tokia aiški ir reali, jog ji taip pat yra Dievas, Dievo Atvaizdas, Dievo Sūnus? Toks paveikslas padeda mums pamatyti, jog Sūnus, Kuris yra Paties Dievo Atvaizdas ir šlovė, iš tiesų vis dėlto nėra sukurtas: niekada nebuvo laiko, kai Dievas Tėvas neturėjo šio tobulo, realaus ir gyvo Savo Atvaizdo. Jie yra amžini. Sūnus nėra sukurtas, Jis – amžinas.

Nebenoriu toliau plėtoti šio paveikslo. Galbūt mes jau peržengėme visas Biblijos aiškinimo ribas. Tačiau aš taip stipriai jaučiu, jog tarp mūsų, užaugusių bažnyčioje ir galinčių net miegant cituoti didžias mūsų tikėjimo doktrinas, kurie žiovaujame kartodami Apaštalų išpažinimą, reikia padaryti ką nors, kas padėtų mums dar kartą pajusti pagarbą, baimę, nuostabą Dievo Sūnaus – To, Kuris buvo Tėvo pagimdytas Amžinybėje, Kuris atspindi visą Dievo šlovę ir yra tobulas Jo Atvaizdas, – atžvilgiu. Per Jį visa buvo sukurta, ir Jis laiko Visatą Savo Žodžio jėga.

Galima perskaityti visas kada nors parašytas pasakas, peržiūrėti visus fantastinius trilerius, visas istorijas apie vaiduoklius, ir niekada nerasime nieko labiau šokiruojančio, labiau keisto, neįprasto ir kerinčio kaip pasakojimas apie Dievo Sūnaus Įsikūnijimą.Dieve, kokie mirę mes esame! Kokie surambėję ir nejautrūs Tavo šlovei ir Tavo istorijai! Kaip dažnai atgailaudamas aš turiu sakyti: „Dieve, atleisk, kad žmonių sukurtos istorijos labiau sužadina mano emocijas, mano pagarbą ir nuostabą, pasigėrėjimą ir džiaugsmą, nei tikra Tavo istorija“.

Šių dienų kosminiai trileriai, tokie kaip „Žvaigždžių karai“ ir „Imperija smūgiuoja atgal“, atlieka gerą darbą: jie gali padėti mums nusižeminti ir atvesti į atgailą, parodydami, jog mes iš tiesų gebame stebėtis, gerbti ir nustebti, nors retai tai išgyvename mąstydami apie Amžinąjį Dievą ir Kristų, apie realų, gyvą jų ir mūsų kontaktą Jėzuje iš Nazareto. Jėzus, sakydamas: „Aš atėjau į pasaulį kaip Šviesa, kad visi, kurie Mane tiki, neliktų patamsyje“ (Jn 12, 46) ir dar: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“ (Jn 9, 39) ir tai pasakė kai ką neįprasto, keisto ir klaikaus, kas neprilygsta jokiam kitam mokslinės fantastikos, kurią mums teko kada nors skaityti, pareiškimui.

Meldžiu, kad Dievo Dvasia būtų išlieta ant mūsų, kad Šventoji Dvasia pažadintų mus neįsivaizduojamai Dievo realybei. Vieną dieną šis žaibas nutvieks visą dangų – nuo saulėtekio iki saulėlydžio, – ir ten debesyse pasirodys Jis – panašus į Žmogaus Sūnų, su savo angelais liepsnojančioje ugnyje. Mes matysime Jį taip aiškiai, kaip kad matome šį pastatą. Iš išgąsčio ar labai susižavėję mes drebėsime ir stebėsimės, kodėl taip ilgai gyvenome su tokiu „prijaukintu, nekenksmingu“ Kristumi. Tai kalbu tam, kad patikėtumėte, jog Jėzus Kristus yra į pasaulį atėjęs Dievo Sūnus. Kad iš tiesų tuo tikėtume.

II. Nebegaliu atsižavėti, kas buvo apreikšta Išminčiams, atkeliavusiems iš Rytų pagarbinti Žydų Mesijo (žr. Mt 2, 1-2)? Šių Išminčių būta pagonių, ne žydų. Jie buvo pirmasis išsipildymo ženklas to, kas paskelbta Laiške efeziečiams: per atėjusį Jėzų, žydų Mesiją, Dievas pagonis padarė Savosios tautos nariais (žr. Ef 3, 5-6).

Tai buvo neabejotinai revoliucingas sprendimas, turint galvoje Dievo veikimo istorijoje kryptį iki tol. Dievas nuo pat pradžių rūpinosi Savo išsirinktąja tauta per Abraomą ir kitus patriarchus – Izaoką ir Jokūbą. Jis subūrė tautą, ją išlaisvino iš Egipto vergijos, kad sudarytų su ja Sandorą ant Sinajaus kalno. Savo tautai Jis dovanojo Pažadėtąją Žemę – Izraelį, vėliau paskyrė jai karalius, įskaitant Dovydą ir jo palikuonis.

Buvo metas, kai Dievo išsirinktoji tauta buvo ištremta ir taip nubausta už neklusnumą Jam ir sudarytajai Sandorai. Iš meilės Savo tautai Dievas parsivedė ją iš tremties ir leido virš jos sušvisti Savo šlovei (žr. Iz 60, 1). Jis pažadėjo, kad „Tautos ateis prie Tavo Šviesos ir Karaliai prie Tavo tekančio spindesio“ (Iz 60, 3). Dievas būsiąs su Savo mylima tauta, o Jo šlovė trauks prie jos kitas tautas. Žydų Mesijo gimimas išpildė Dievo pažadą: pagonys Rytų Išminčiai atėjo Jo pagarbinti.

Jėzus pašaukė būti Jo apaštalais tik žydus, ir Bažnyčią iš pradžių sudarė tik žydai. Tačiau, pradedant Kornelijaus ir jo namų atsivertimu, vis daugiau pagonių tapo Bažnyčios nariais (žr. Apd 10, 34-48). Per misijų keliones Paulius visada pirmiausia eidavo į žydų sinagogas, tik paskui pas pagonis. Nors Dievas Savo Sūnų pirmiausia atsiuntė Savo tautai, bet ne tik jai. Jam buvo skirta suvienyti ir žydus, ir pagonis.

Kai kuriuose pasaulio kraštuose religija iš esmės yra jėgų šaltinis, kaip niekas kitas padedantis priimti kasdienius gyvenimo iššūkius. Krikščioniška išgelbėjimo iš nuodėmės sąvoka yra svetima daugeliui tradicinių religijų. Tuose kraštuose krikščionybė gali būti laikoma priemone, padedančia spręsti kasdienio gyvenimo bėdas.

Žinoma, krikščioniška gyvensena užtikrina daug praktinių privalumų, tačiau turime visada prisiminti, kad krikščioniška pasaulėžiūra yra nežemiškos kilmės. Krikščionybėje yra dar viena tikrovės pusė, ne medžiaginė. Abi jos svarbios, ir abiem būdingos jėgos, kurių tikslai nesutampa. Turime būti dėkingi už mums pažadėtą abipusę pergalę.

Vėl pabrėžiame didžiosios kovos tarp Kristaus ir šėtono pasakojimo svarbą. Tai padeda suprasti pasaulį ir mūsų, kaip krikščionių, vietą jame. Kovos įkarštyje krikščionybė neišsižada savo pasekėjų ir nepalieka jų priešiškų jėgų malonei. Atvirkščiai, Kristuje mes turime pergalės pažadą prieš tas jėgas.

Krikščionys neturėtų vilties įveikti blogio jėgas, jei pergalė nebūtų paruošta. Kristus, mirdamas ant Kryžiaus ir prisikeldamas iš mirusiųjų, nugalėjo visas blogąsias ir maištaujančias prieš Dievą galias. Paviešindamas ir nuginklavęs jas, Jėzus apribojo šių galių veiklą. Tai, kad šios jėgos buvo įveiktos, leidžia krikščionims tikėtis pergalės.

Paulius meldė, kad krikščionys būtų apšviesti, nes tik tada jų gyvenime atsiras krikščioniška viltis. Jie supras savo, kaip Dievo paveldėtojų, teises ir asmeniškai patirs Jėzų iš numirusių prikėlusią Dievo galią.

Dėl Kristaus nukryžiavimo ir prisikėlimo visa, įskaitant kunigaikštystes ir galias, yra pajungta Jam. Viskas yra parengta mūsų pergalėms prieš viską, kas galėtų engti mus dvasiškai.

Šventumas... Nūdien šis žodis dažniausiai tariamas su sarkazmu ar ironija. Jo reikšmės, rodos, stengiamės išvengti visi.Šventumas pasidarė visai neaktualus. Nebent naivuoliai ar fanatikai apie jį kalba ar jo siekia. Tik ne šiuolaikiški žmonės, kuriems šmaikštaus nusidėjėlio įvaizdis kur kas patrauklesnis už šventą gyvenimą. Siekdamas šventumo, pasaulyje „savas“ nebūsi. Be to, šventųjų laikai, su retomis išimtimis, nugrimzdo į praeitį. Užuot turėjus tuščių ambicijų, verčiau tiesiog „būti savimi“.

Tačiau ar tikrai būti šventam šiandien neįmanoma? Ar būnant moderniam būtinai reikia nepaisyti biblinių standartų ir krikščioniškų vertybių? Nemanau. Matydami, kaip nuodėmė vis agresyviau reiškiasi modernioje kultūroje, Dievo vaikai gali užsidegti šventumo troškuliu. Gausėjant nuodėmei, daugėja ir Dievo malonės. Visai sutemus, žvaigždės švyti skaisčiau. Gilioje paskutinių dienų naktyje Kristaus nuotaka suspindės neregėtu šventumo grožiu. Pats laikas krikščionims siekti šventumo, „be kurioniekas neregės Viešpaties“ (Hbr 12, 14).

III. Nuo IV a. Rytų Bažnyčiose (ortodoksų) Viešpaties Apsireiškimas (gr. Epifaneia) yra švenčiamas kaip trejopas paminėjimas, apimantis Išminčių pagarbinimą, Kristaus krikštą ir Kanos vestuves. Šioje šventėje bylojama apie Jėzaus dieviškumo apsireiškimą: 1) pagonims, kai į Betliejų atvyksta Rytų Išminčiai, 2) žydams, kai Jėzus krikštijasi Jordano upėje, ir 3)mokiniams, kai Kanos vestuvėse vanduo virsta vynu. Vakarų, t.y. ir mūsų Bažnyčiose šventės turinys sutelktas į Išminčių pagarbinimą, todėl dažniausiai vadinama „Trijų Karalių“ švente, o Kristaus Krikštas ir Kanos vestuvės minimos kitų sekmadienių liturgijose.

Rytų Bažnyčių liturgijoje Viešpaties Apsireiškimo šventė vadinama šviesos švente. Galbūt, šiam pavadinimui turėjo įtakos pranašo Ješajo žodžiai: „Kelkis, nušviski! Tavoji Šviesa atėjo, VIEŠPATIES šlovė virš tavęs sušvito“ (Iz 60, 1). Deja, skaitantEvangelijos ištrauką, pasakojančią apie tuos stebėtinus įvykius tenka tik liūdnai konstatuoti: Jėzaus ieškantys Išminčiai anaiptol nerado Jeruzalėje tos pranašo liudytos Šviesos.

Per Viešpaties Apsireiškimo iškilmę Bažnyčia toliau kontempliuoja ir švenčia Jėzaus, mūsų Išganytojo, gimimą. Ypač šiandiene švente pabrėžiama šio gimimo visuotinė paskirtis ir reikšmė. Tapdamas Žmogumi Marijos įsčiose, Dievo Sūnus ateina ne tik pas Izraelio tautą, atstovaujamą Betliejaus piemenų, bet ir pas visą žmoniją, kuriai atstovauja Išminčiai.

Tertulijonas († 230) yra pirmasis krikščionių autorius, pavadinęs Rytų Išminčius Karaliais. Galbūt jis turėjo mintyje 72 Psalmę: „Taršišo ir Salų karaliai mokės duoklę, o Arabijos ir Šebos karaliai neš dovanas. Visi karaliai reikš Jam pagarbą, Jam tarnaus visos tautos” (Ps 72, 10-11).

Krikščioniškojoje ikonografijoje iki X a. Išminčiai niekuomet nebuvo vaizduojami karališkais apdarais. Katakombų freskose jie su persiškais drabužiais. Įdomu, kad musulmonai iš Persijos, užėmę Betliejų 664 metais, norėjo sugriauti Kristaus Gimimo Baziliką, tačiau persigalvojo, nes pamatė ant bažnyčios fasadinės sienos freską, kurioje pavaizduoti Trys Karaliai su tokiais pat persiškais rūbais kaip ir jie patys.

Nuo V a. nusistovėjo Tradicija išskirti Tris Karalius pagal Evangelijoje minimas tris aukas – auksą, smilkalus ir mirą, – kurios simbolizuoja Jėzaus karališkumą, dieviškumą ir žmogiškąjį laikinumą. Jiems Tradicija suteikė ir vardus: Kasparas, Melchioras ir Baltazaras. Būtent šią dieną daugelis krikščionių brėžia kreida ant savo durų tris simbolines raides: +K+M+B. Evangelijos pasakojime iškyla ne tik Trys Karaliai, bet ir trys skirtingos reakcijos į Jėzaus gimimo pranešimą.

Erodas Kūdikiu, apie Kurį kalbėjo Rytų Išminčiai, buvo suinteresuotas, tačiau ne kad Jį garbintų, kaip bandė apsimesti, bet kadsunaikintų (Mt 2, 16-18). Erodas yra galios žmogus, kitą tematantis kaip varžovą, su kuriuo reikia grumtis. Gerai apmąsčius, jam varžovas atrodo galiausiai ir Dievas, itin pavojingas varžovas, norintis atimti iš žmonių gyvybinę erdvę, autonomiją ir galią, varžovas, nurodinėjantis, kokiu gyvenimo keliu sukti, ir neleidžiantis daryti visko, ko nori. Todėl būtina užtemdyti Patį Dievą, o žmones sumenkinti iki paprastų figūrų, kurias galima stumdyti kaip tik nori.

Ar ir mes nesame kažkiek panašūs į Erodą manydami, kad Dievas susiaurina mūsų gyvenimą ir neleidžia disponuoti savo egzistencija kaip patinka? Jei taip žvelgiame į Dievą, galiausiai būsime nepatenkinti ir nelaimingi, nes nesileidžiame būti vedami To, Kuris yra visų daiktų pagrindas. Turime atsiverti tikrybei, kad Dievas yra Visagalė Meilė, Kuri nieko neatima, niekam negrasina, priešingai – vienintelė suteikia galimybę pilnatviškai gyventi ir patirti tikrąjį džiaugsmą.

Išminčiai paskui sutinka žydų dvasininkiją – mokslininkus, teologus, žinovus, puikiai išmanančius Šventąjį Raštą, susipažinusius su įvairiais aiškinimais, galinčius iš atminties cituoti visas ištraukas, taigi naudingus kiekvienam, norinčiam eiti Dievo keliais. Tačiau, pasak šv. Augustino († 430), norėdami kitus vesti, rodyti kitiems kelią, jie patys nekeliauja, neišsijudina.

Ir čia turėtume vėl paklausti: ar ir mes, ypač Bažnyčios dvasininkija, nejaučiame pagundos laikyti Šventąjį Raštą, tą turtingą ir gyvą Bažnyčios tikėjimo lobį, veikiau specialistų studijų ir diskusijų objektu? Popiežius Benediktas XVI apaštališkajame laiške „Verbum Domini“ mini, kad vis iš naujo turėtume būti uoliai pasirengę Biblijos žodį Bažnyčios gyvosios tradicijos šviesoje laikyti Tiesa, pasakančia mums, kas yra žmogus ir kaip jis gali visapusiškai išsiskleisti, Tiesa, Kuri yra Kelias, Kuriuo kartu su kitais kasdien turime eiti, jei savo gyvenimą norime statydinti ant uolos, o ne ant smėlio.

Trys Karaliai ieškojo naujojo Karaliaus rūmuose, tačiau nustebę turėjo konstatuoti, jog Jo toje galios ir kultūros vietoje nėra, nors ir buvo aprūpinti puikiausia informacija apie Jį. Jiems teko pripažinti, kad žmogiška galia – taip pat ir žinojimo – kartais gali užtverti kelią susitikti su ieškomu Kūdikiu. Dievo kriterijai kitokie negu žmonių. Jis šiame pasaulyje rodosi ne galia, bet nusižeminusia meile, prašančia mūsų laisvės atsiverti ir įsileisti, kad galėtų mus perkeisti ir padaryti gebančius pasiekti Tą, Kuris yra Meilė.

Tačiau ir mūsų padėtis ne kitokia negu ano meto išminčių. Į klausimą, kaip Dievas turėtų išgelbėti pasaulį, tikriausiai atsakytume: parodydamas Savo galią ir suteikdamas pasauliui teisingesnę ekonomikos sistemą, kur kiekvienas turėtų tai, ko nori! Tačiau iš tikrųjų toks elgesys žmogų prievartautų – atimtų iš jo pamatinius jam būdingus elementus. Juk tada nebūtų atsiklausta nei mūsų laisvės, nei meilės.

Taip istorijoje apie Išminčius aikštėn iškyla paskutinis svarbus elementas: stebint gamtą nueinama geroka atkarpa Dievo link, tačiau kūrinijos kalba nesuteikia galutinės šviesos. Galiausiai Išminčiams prireikė išgirsti Dievo Žodį – tik Jis jiems galėjo parodyti kelią. Dievo Žodis yra tikroji žvaigždė, nepatikimos žmogaus kalbos verpetuose siūlantis Dieviškosios Tiesos Šviesą. Žvelgdami ta kryptimi išvysime, kad Tas, Kuris sukūrė pasaulį, ir Tas, Kuris gimė Betliejuje ėdžiose ir pasiliko tarp mūsų Eucharistijoje, yra vienas ir Tas Pats mus kviečiantis, mus mylintis ir mus į Amžinąjį Gyvenimą nuvesti trokštantis Dievas.

Viešpatie, šiandien švęsdami žydų Mesijo apsireiškimą pagonims, meldžiame vienybės su visomis tautomis, ypač su Tavo išrinktąja tauta, mūsų vyresniaisiais tikėjimo broliais žydais.

Amen.

Gerasis Ganytojas, 2019-01-06

Vitas Kaknevicius -TIKROJI DIDYBĖ Kristus Karalius

Vitas Kaknevicius

TIKROJI DIDYBĖ

Kristus Karalius

XXXIV eilinis sekmadienis

Dan 7, 12-14; Ps 92, 1-5;

Apr 1, 5-8; Jn 18, 33b-37

I. Regėjimas, kurį išvydo Danielius, mus irgi labai įkvepia. Pranašui buvo leista pamatyti Viešpatį, Ilgaamžį, sėdintį ugnies liepsnų soste. Sostas turėjo ratus (Dan 7, 9). Šitaip Viešpats apreiškė Danieliui, kad Dievo tarnų organizacija nepaliaujamai juda priekin, vykdo Jo valią. Pranašas dar matė „tarsi Žmogaus Sūnų“ (Dan 7, 13), tai yra Jėzų, regėjo, kaip Jis buvo paskirtas vadovauti Žemėje gyvenantiems Viešpaties garbintojams. Jėzus – ne koks trumpalaikis žmonijos Valdovas. Pasakyta, kad tobula „Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, o Jo Karalystė niekada nebus sunaikinta“ (Dan 7, 14). Šis aprašytas regėjimas skatina mus kliautis Viešpaties, atskleidžia, kaip Jis įgyvendina Savo sumanymus. „Garbę ir Karalystę“ Jis skyrė Savo Sūnui Jėzui, ištikimybę įrodžiusiam didžiausiuose išbandymuose. Dievas juo visiškai pasitiki. Tad ir mes savo viltis sudedame į šį paskirtąjį Vadovą.

Kalbant apie misijas į visas tautas pranašas Danielius reikšmingas dviem požiūriais. Viena vertus, jo knygoje aprašyti tarp pagonių vykstantys įvykiai ir pasakojama, kad visų tautų pagonys yra girdėję apie Izraelio Dievą. Kita vertus, jis pranašiškai skelbia, kaip Dievas elgsis su pagonimis, ir kad Jo Karalystė per atperkančią Jo Sūnaus mirtį vieną dieną apims visą pasaulį.

Danielius ir trys jo draugai gyvena Babilono karaliaus rūmuose (Dan 1) ir, nors yra mokomi chaldėjų rašto bei kalbos, laikosi Izraelio Dievo Įsakymų (Dan 1, 8-7). Dievas juos laimina (Dan 1, 15-20), ir Danielius tampa trečiuoju įtakingiausiu žmogumi trijų didžiųjų pasaulio imperijų valdyme (Dan 1, 21; 2, 48-49; 5, 29. 6, 3. 29).

Dievas apsireiškia sapne pagonių valdovui Nebukadnezarui, ir šį sapną galėjo išaiškinti tik žydų misionierius Danielius (Dan 2; palyginkite sapną su Dan 4, 7-24). Drąsus trijų Danieliaus draugų liudijimas įkaitintoje krosnyje paskatino karalių su įkarščiu išpažinti Izraelio Dievą visam pasauliui (Dan 3, 28-30) „nes nėra jokio kito Dievo, Kuris galėtų taip išgelbėti“ (Dan 3, 29). Dar nuostabesnis yra Nebukadnezaro laiškas (Dan 3, 31-33; 4, 1-34) „visų tautų kalboms ir gentims, gyvenančioms žemėje“ (Dan 3, 31). Jame galingiausias to meto žmogus prisipažįsta, kaip Dievas jį pažemino. Savąjį laišką jis pradeda ir baigia didingais išpažinimais bei gyvojo Dievo apibūdinimais. „Jo Karalystė yra amžina Karalystė, ir Jo viešpatavimas tveria per kartų kartas!“ (Dan 3, 33 ir 4, 31); „Visi Jo darbai teisingi, ir Jo keliai teisūs“ (Dan 4, 34).

Panašiai Dievas apsireiškė ir Nebukadnezaro įpėdiniui Beltešazarui (Dan 5) per rašymą ant sienos ir Medui Darijui per drąsų Danieliaus liudijimą liūtų duobėje. Darijus paskelbė Dievo valdžią visame pasaulyje (Dan 6, 26-28). Jis įsakė: „…kad visoje mano karališkoje valdoje žmonės drebėtų iš baimės Danieliaus Dievo akivaizdoje, nes Jis yra gyvasis Dievas, Jis yra amžinas. Jo Karalystė niekada nebus sunaikinta“ (Dan 6, 27). Kaip ir Nebukadnezaras, jis akcentavo, kad Danieliaus Dievas „apsaugo ir išgelbsti“ (Dan 6, 28). (Paskutiniuosiuose Danieliaus knygos skyriuose aprašyti paties pranašo sapnai, valdant Beltešazarui, Darijui ir Kirui).

Taigi Danieliaus gyvenamuoju laikotarpiu didžiosios pasaulio imperijos mažiausiai du kartus išgirdo iš savo aukščiausiųjų valdovų, kad Izraelio Dievas yra galingiausias Dievas, vienintelio tikrojo Gelbėtojo Kūrėjas! Danielius buvo vienas iš svarbiausių ir sėkmingiausių misionierių pasaulio istorijoje!

Pranašas Danielius misijose į visas tautas atliko svarbų vaidmenį dėl dviejų priežasčių. 1) Jo knygoje aprašyti įvykiai vyksta tarp pagonių, ir juose pasakojama, kad pagonys iš įvairių šalių išgirdo apie Izraelio Dievą. 2) Danielius pranašiškai skelbia, kaip Dievas elgsis su pagonių tautomis, ir kad per atperkančią Žmogaus Sūnaus mirtį Jo Karalystė apims visą pasaulį.

Didžiųjų pasaulio imperijų ateitis ir Žmogaus Sūnaus atėjimas išgelbėti žmonijos pirmą kartą aprašyti Nebukadnezaro sapne, Danieliaus 2, bei pranašo vizijose nuo 7 iki 12 skyriaus. Nors pagonių tautos atlieka svarbų vaidmenį ir kitose šios knygos pranašystėse (Dan 8).

Daugelis Biblija tikinčių teologų sutinka, kad statula Nebukadnezaro sapne (Dan 2) ir Danieliaus regėti keturi žvėrys (Dan 7) simbolizuoja didžiųjų pasaulio karalysčių seką: babiloniečiai (auksas, liūtas), medai ir persai (sidabras, meška), graikai (varis, leopardas) ir romėnai (geležis, siaubingasis žvėris). Abu regėjimai liudija, kad šias žmonių karalystes romėnų valdymo laikotarpiu Dievas pakeis Savo amžinąja Karalyste, Kuri išsipildė Naujojo Testamento Bažnyčioje. Mintis, jog Dievas yra tikrasis pasaulio Valdovas ir Jo – o ne žmonių – karalystė gyvuos amžinai, persmelkia visą Danieliaus knygą.

Nebukadnezaro sapnas baigiasi tuo, kad statulą sudaužo akmuo, kuris virto „dideliu kalnu ir pripildė visą žemę“ (Dan 2, 35 ir 45). Danielius paaiškino: „O anų karalių dienomis Dangaus Dievas įkurs Karalystę, Kuri niekada nebus sunaikinta; ši Karalystė nebus perduota kitai tautai. Jis sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai“ (Dan 2, 44). Taigi pasaulio imperijų amžius baigsis sulig romėnais. Romėnų valdymo laikotarpiu bus įkurta Dievo Karalystė, Kuri augs, kol užpildys visą žemę. Šios Karalystės neužkariaus jokia kita tauta – nei paminėtosios tekste, nei žydai. Šitaip daugelis aiškina žodžius „ši Karalystė nebus perduota kitai tautai“. Jėzus, pradedant nuo mokinių ir Bažnyčios, iš tiesų romėnų laikotarpiu įkūrė Savąją Karalystę ir daugelyje palyginimų paskelbė, kad Ji augs, kol užpildys žemę (pavyzdžiui, Mt 13, 24-35).

Lygiai taip pat žvėrių simbolizuojamų karalysčių pabaigą aiškina ir Danielius (Dan 7, 9-14. Aiškinimas Dan 7, 26-27). Dievas iš Savo sosto nusprendžia sunaikinti imperijas (Dan 7, 9-12). Tai įvyksta, kai Žmogaus Sūnus – taip Jėzus Pats Save vadino – įžengia į Dangų, kur Jam Dievas suteikia „valdžią, garbę ir Karalystę“, kad „Jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys“ (Dan 7, 14). Ši Karalystė gyvuos amžinai (Dan 7, 14). „Karalystė, valdžia ir didybė visų karalysčių po dangumi bus atiduota Aukščiausiojo šventiesiems. Jų Karalystė bus amžina Karalystė, ir visos valdžios jiems tarnaus ir paklus“ (Dan 7, 27).

Pranašystės apie amžinosios Karalystės, apimančios visą žmoniją, kontekste Danieliaus 9, 24-27 atlieka svarbų vaidmenį, nors dėl šios vietos aiškinimo dar ginčijamasi. Mano nuomone, joje kalbama apie įvykius tarp Jeruzalės atstatymo (žr. Dan 9, 24-25) ir Jėzaus nukryžiavimo („Tuomet baigsis nusižengimas, ateis galas nuodėmei, bus išpirkta kaltė, įvestas amžinasis teisumas, užantspauduoti regėjimai ir pranašystės ir patepta tai, kas švenčiausia“ (Dan 9, 24). „Pateptasis bus nužudytas“ (Dan 9, 26). „Sustabdys aukojimą ir atnašavimą“ (Dan 9, 27). Laikotarpis tarp šių įvykių apima 490 metų (70 metų savaičių po 7 metus kiekvienoje savaitėje). Tik pašalinus Mesiją, ateisiančio vado tauta sugriaus šventąjį miestą (žr. Dan 9, 26), ir tai bus žydų amžiaus „galas“ (Dan 9, 26). Tai įvyko 70 m. po Kr., kai Jeruzalę sugriovė Romos imperatorius (27 eilutė chronologiškai atkartoja 26 eilutę. „Jis 27 eil. reiškia Mesiją, ištuštinimas ir‚bjaurystės‘ – šventyklos sugriovimas“ (žr. Mt 24, 15).

II. Antrajame skaitinyje iš Apreiškimo knygos girdėjome, kad Jėzus padarė iš mūsų karaliją bei kunigus Dievui. Šį paskutinį liturginių metų sekmadienį švenčiame Kristaus Karaliaus iškilmę. Viena vertus, ši iškilmė liturgijoje pradėta minėti neseniai: ją įsteigė Popiežius Pijus XI 1925 metais, reaguodamas į ateistinius ir totalitarinius režimus, kurie neigė Dievo ir Bažnyčios teises.

Aplinka, kurioje atsirado ši šventė, buvo, pavyzdžiui, Meksikos revoliucija, kai daugelis krikščionių pasitiko mirtį su paskutiniu atodūsiu: „Viva Cristo Rey!“ (isp. „Tegyvuoja Kristus Karalius!“).

Kita vertus, šios šventės turinys ir jos pagrindinė mintis yra labai seni, galima sakyti, atsiradę kartu su krikščionybe. Žodžiai „Kristus karaliauja“ turi savo atitikmenį tikėjimo išpažinime: „Jėzus yra Viešpats“, tai svarbiausi apaštalų skelbimo žodžiai.

Evangelijose galima matyti, kaip šis titulas progresavo nuo „Izraelio Karaliaus“ iki Visatos Valdovo, kosmoso ir istorijos Viešpaties, tai yra stipriai peržengiant pačios žydų tautos laukimo lūkesčius.

Nuo pat gimimo paskelbimo vienatinis Dievo Sūnus, gimęs iš Mergelės Marijos, buvo vadinamas Karaliumi, lauktuoju Mesiju, t. y. Dovydo sosto palikuoniu, kurio viešpatavimui, pagal pranašų ištaras, nebus galo (žr. Lk 1, 32-33). Kristaus karališkumas liko paslėptas iki Jo trisdešimties metų, praleistų nieko neišsiskiriančiu gyvenimu Nazarete.

Po to, viešosios veiklos metu, Jėzus įsteigė naują Karalystę, kuri yra „ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36), ir pagaliauvisiškai ją sukūrė Savo mirtimi bei prisikėlimu. Prisikėlęs ir apsireiškęs apaštalams, Jis tarė: „Man duota visa valdžia Danguje ir Žemėje“ (Mt 28, 18).

Ši valdžia kyla iš meilės, kurią Dievas apreiškė Savo Sūnaus Aukoje. Kryžius yra sostas, nuo kurio pasirodė Meilės didingasis karališkumas: aukodamasis už pasaulio atpirkimą, kad išlaisvintų žmogų iš nuodėmės vergijos ir sutaikintų jį su Dievu, Jėzus nugalėjo „šio pasaulio kunigaikščio“ (Jn 12, 31) viešpatavimą ir galutinai įkūrė Dievo Karalystę.

Ji pilnatviškai pasirodys laikų pabaigoje: „Jis juk turi karaliauti ir paguldyti po Savo kojomis visus priešus. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Kor 15, 25-26). Tada Sūnus atiduos Karalystę Tėvui ir pagaliau Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).

Kelias norint pasiekti šį tikslą yra ilgas. Jo neįmanoma sutrumpinti. Iš tiesų reikia, jog kiekvienas žmogus laisvai priimtų Dievo meilės Tiesą. Dievas yra Meilė ir Tiesa, o Meilė, kaip ir Tiesa, niekada neverčia Savęs priimti.

Dievas beldžiasi į širdies bei proto duris ir ten, kur gali įžengti, atneša ramybę bei džiaugsmą: „Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs Mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su Manimi“ (Apr 3, 20).

Dievo Karalystė yra dovana, pasiūlyta visų laikų žmonėms, kad kiekvienas, kuris tiki į įsikūnijusį Žodį, „nepražūtų, bet turėtų Amžinąjį Gyvenimą“ (Jn 3, 16). Toks yra Dievo viešpatavimo būdas, Jo išganymo planas, kuris, bibline prasme, yra slėpinys, t. y. paveikslas, pamažu atsiveriantis istorijoje.

Visoje gyvybės istorijoje nauja prasideda kone neregimai, – to galima nė nepastebėti. Kad Dangaus Karalystė šiame pasaulyje yra kaip garstyčios grūdelis, mažiausias iš visų sėklų, mums sakė Viešpats (Mt 13, 31-32). Tačiau jame glūdi Dievo potencialas.

Juk Jėzaus mirtis ir priskėlimas pasaulio istorijos lygmeniu į akis nekrinta, yra mažiausias istorijos grūdelis.Prisikėlimas pasaulin įžengia tik keliais slėpiningais pasirodymais išrinktiesiems. Ir kartu buvo tikrai nauja pradžia – tai, ko tylomis visi laukė.

O keliems liudytojams – kaip tik dėl to, kad jie patys neišgalėjo suvokti, – buvo toks sukrečiantis ir realus įvykis, taip galingai juos paveikęs, kad bet kurios abejonės išsisklaidė, ir jie, sklidini naujo bebaimiškumo, stojo pasaulio akivaizdon, kad paliudytų: Kristus tikrai prisikėlė ir turi dievišką galią teikti Amžiną Gyvenimą, išlaisvinti iš blogio.

Dievo Karalystės slėpinys yra būtent tai, kad jis veikia tyliai, pamažu žmonijos istorijoje statydina savo istoriją, be paliovos švelniai beldžiasi į mūsų širdžių duris, ir tuos, kurie Jam jas atveria, lėtai padaro reginčius.

Juk tikroji didybė – ne priblokšti išorine galia, bet duoti laisvę, dovanoti meilę ir žadinti. Argi iš Jėzaus nesklindaper šimtmečius auganti Šviesa, Kuri negali kilti vien iš žmogaus ir per kurią į pasaulį tikrai įspindi Dievo Šviesa?Argi apaštalų skelbimu būtų patikėta ir būtų galėjusi atsirasti pasaulinė bendruomenė – Bažnyčia, jei per juos nebūtų veikusi Tiesos jėga?

III. Šis Kristaus, Visatos Valdovo (Kristaus Karaliaus) iškilmės sekmadienis yra paskutinis Katalikų Bažnyčios liturginių metų sekmadienis. Jau už savaitės įžengsime į Adventą, o su juo ir į naujuosius liturginius metus, padėsiančius mums su gilesniu tikėjimu vėl išgyventi žmonijos atpirkimo ir išganymo slėpinį. Tačiau, norint pagarbinti Kristų Karalių, mums nereikia laukti šio paskutinio liturginių metų sekmadienio. Nuo senų laikų keliskart per metus Jėzus Kristus yra iškilmingai skelbiamas ir garbinamas pasaulio ir Visatos Karaliumi.

Na o šiandienos Evangelijoje Jėzus Pilotui teigia esąs Karalius, tik Jo Karalystė ne iš šio pasaulio. Bet ar tai nėra du vienas kitam prieštaraujantys teiginiai?! Hm, dar viena svajotojo utopija?.. Ir kam reikalingas štai toks Karalius su savo neapčiuopiama Karalyste? Valstybės šimtais skaičiuoja savo žuvusius nekaltus piliečius, o mes švenčiame Kristaus Karaliaus iškilmę... Negi, Dieve, nematai, kad žmonės, prisidengdami Tavo Vardu, nekenčia, niekina, papiktina ir net žudo?!

Per visą žmonijos istoriją tikriausiai kiekvienoje religijoje būta laikų, kada Dievo Vardu buvo panašiai žiauriai elgiamasi, tačiau Viešpats nėra greitas bausti.

Pradžios knygoje aprašoma, kaip Dievas, sukūręs laukinius gyvulius bei padangių paukščius, atveda juos pas žmogų parodyti, kad jis juos pavadintų (žr. Pr 2, 18-20). Egzegetai šią Šventojo Rašto vietą interpretuoja kaip Dievo troškimą visą Savo valdymo galią perleisti žmogui, kad jis būtų ne pavaldinys, o karaliautų kartu su Viešpačiu. Tačiau Dievas Savo valdžios neprimeta, neperša jėga, todėl nuodėmės sužalotam žmogui „galios perleidimo“ procesas atrodo ne tik piktinančiai lėtas, bet ir beveik neįgyvendinamas. Visgi apaštalas Paulius teigia, kad per žmogų atsiradusi mirtis bus sunaikinta kaip paskutinis priešas (žr. 1 Kor 15, 21-26).

Nors šiandienos žmogus dar taip dažnai nesugeba priimti Jėzaus Meilės Karalystės, visgi pažadas skelbia, kad „Jis(Dievas) apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, o Pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 3-4). (5).

Advento metu mes laukiame kartu su Senojo Testamento tauta karališkojo Mesijo, Kuris turi ateiti į pasaulį ir išpildyti visų žmonių giliausius troškimus. Per Kalėdas su Marija ir piemenėliais mes žvelgiame į naujai gimusį Dovydo įpėdinį, pažadėtą Izraelio Karalių ir žmonijos Išganytoją. Trijų Karalių dieną drauge su Išminčiais ir visais geros valios žmonėmis mes išpažįstame, kad Jėzus yra karalių Karalius ir viešpačių Viešpats. Verbų Sekmadienį mes lydime savo nuolankų Karalių Jo triumfo keliu žengiant į Jeruzalę, Jo skausmingu keliu iki Golgotos, iki Kryžiaus mirties; galiausiai per Šeštines, 40 dienų po Prisikėlimo, mes regime Jėzų su mūsų žmogiška prigimtimi pergalingai žengiantį į Dangų, kad karaliautų Tėvo dešinėje, vainikuotas garbe ir šlove.

O dabar, liturginių metų pabaigoje, Bažnyčia ragina mus daug intensyviau laukti mūsų Dangiškojo Karaliaus antrojo šlovingojo atėjimo, kai Jis vėl ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tada Jis pašalins mūsų paskutinį priešą – mirtį. Jis jau ją nugalėjo Savyje, prisikeldamas iš numirusių. Bet sugrįžęs Jis ją nugalės ir mumyse, pakeisdamas mūsų vargingą kūną, padarydamas jį panašų į Savo garbingąjį kūną ta galia, kuria Jis Sau visa palenkia (žr. 1 Kor 15, 21-26).

Visa bus tuomet atstatyta ir atnaujinta Kristuje, Jis viešpataus per amžius visiškai įsteigdamas šios dienos padėkojimo giesmėje paminėtą „tiesos, gyvybės, šventumo, malonės, teisingumo, meilės bei taikos Karalystę“. Mes žinome, kad tam tikra prasme nuo Jėzaus prisikėlimo, Jo Karalystė jau prasidėjo žemėje, Jo Karalystė yra mumyse, tarp mūsų, Kristaus Bažnyčioje.

Mes esame pašaukti prisidėti prie šios Karalystės statymo. Tačiau mums reikia nuolat prisiminti, kad Kristaus Karalystė nėra iš šio pasaulio ir kad neįmanoma Jos pasiekti be Kryžiaus. Žinoma, natūraliai norėtume iš šio gyvenimo šeimyninių, bendruomeninių patogumų bei malonumų tiesiai pereiti į dangišką rojų, vengdami bet kokio rimto išbandymo, kančios arba pasiaukojimo. Norėtume eiti Dievo link ne per kančią ir mirtį, bet, atvirkščiai, tarsi peršokti nuo Kalėdų iki Velykų, kad nepatirtume Gavėnios ir Kristaus Kančios sunkumų.

Kaip ir Šv. Tomas apaštalas, mes norėtume matyti Viešpaties žaizdas ir jas paliesti savo rankomis, bet nenorėtume jausti Kristaus žaizdų savyje. Norėtume ne keliauti iš savo buveinės šiame pasaulyje, bet be skausmo užsidėti dangišką drabužį ant savo mirtingo žemiško kūno. Visa tai, žinoma, yra neįmanoma. Todėl per Kristaus Karaliaus iškilmę yra svarbu prisiminti Kančios istoriją.

Be to, istorijoje tarp krikščionių dažnai atsirasdavo noras statyti Bažnyčią ir gyventi Joje tarsi Ji būtų ne Dievo Karalystės pradžia žemėje, bet tik dar viena žemiška karalystė, paremta vien tik žmogiškomis prievartingomis ir baimę keliančiomis priemonėmis: turtais, ginklais, kitų asmenų manipuliavimu ir išnaudojimu. Šiandien su dideliu liūdesiu ir pasibaisėjimu konstatuojame, kaip kai kurie kitų religijų sekėjai smurtingai ir šiurkščiai imasi tokių priemonių, norėdami įgyvendinti žemėje savo religinę ideologiją. Visa tai smerkiame, bet ar nėra pavojaus, kad ir mes galime kartais gal tik subtilesniu būdu elgtis?

Todėl svarbu niekada neužmiršti, kokiam karaliui mes priklausome. Jėzaus Karalystė nėra iš šio pasaulio. Jis tam yra gimęs ir atėjo į pasaulį, kad liudytų Tiesą. Jis atėjo atkurti Dievo Karalystę tarp žmonių. Jis atliko Savo karališkas pareigas, ypač nesavanaudiškai tarnaudamas ir atiduodamas Save kitiems meilėje. Jo pagrindinis tikslas – perduoti visiems Savo pavaldiniams karališkąjį titulą, kad jie galėtų viešpatauti tobuloje bendrystėje su Juo.

O kol kas žmonijai reikia Dievo Apvaizdos vedimo ir mokymo. Šv. ses. M. Faustinai Kovalskai, XX a. mistikei, Viešpats Jėzus patikėjo visam pasauliui skelbti žinią ne apie bausmę, o apie Gailestingumą. Apie beribį Dievo Gailestingumą.

Štai ką ji yra užrašiusi savo dienoraštyje: „Kai kartą paklausiau Viešpatį Jėzų, kaip gali iškęsti tiek nusižengimų bei įvairių nusikaltimų ir jų nebaudžia, Viešpats man atsakė: Bausmei turiu amžinybę, o dabar pratęsiu jiems gailestingumo laiką, bet vargas jiems, jei nepažins Mano apsilankymo meto“ (Dien. 1160). „Siunčiu tave pas visą žmoniją su Manuoju Gailestingumu. Nenoriu bausti išvargintos žmonijos, bet trokštu ją išgydyti, glausdamas prie Gailestingos Savo Širdies“ (Dien. 1588).

Jėzus atėjo liudyti, kad Dievas yra Meilė, kad Jis besąlygiškai ir gailestingai myli visus žmones ir nori jų išganymo.Jis atėjo ne tam, kad Jam tarnautų, bet atėjo Pats tarnauti ir Savo gyvybės atiduoti už daugelį. Jėzus atėjo kaip švelnus, nuolankus Karalius, Jis nori traukti mus paskui Save ir mokyti Savo pavyzdžiu, kaip tarnauti Dievui ir savo broliams, kaip atleisti savo priešams.

Po baugių terorų aktų Paryžiuje, Antuanas, dvejų metukų vaiko tėvas, kurio žmona žuvo koncerto salėje, paskelbė jaudinančią žinutę žudikams, sakydamas: „Jūs norite mane priversti jūsų nekęsti, bet aš atsisakau pasiduoti neapykantai. Aš turiu viltį vėl sutikti savo mylimąją žmoną laisvų sielų karalystėje, kuri yra pasiekiama ne prievarta arba neapykanta, bet vien tik Tiesa ir Meile“. Būdamas mūsų iš numirusių prisikėlęs Karalius ir Aukščiausias Kunigas, Kristus stovi dabar Danguje Dievo Tėvo akivaizdoje, nuolat mus užtardamas.

Žemėje mes esame Jo Kūno nariai, Jo Karalija, Jo liudytojai bei pagalbininkai, Jo antros eilės karaliai ir kunigai.Mūsų misija – liudyti Tiesą apie Dievo Meilę, tarnauti kitiems ir paaukoti save už juos, sekant Viešpaties Jėzaus pavyzdžiu. Taip darydami, mes galėsime visada bendradarbiauti Dievo Karalystei plečiantis žemėje iki Kristaus antrojo atėjimo. Tada bus visiškai apreikšta Dievo vaikų garbė. Tada „visa kūrinija bus išvaduota iš pikto vergijos“, ir viešpataudami su Kristumi bei visais šventaisiais mes didžiadvasiškai tarnausime Dievui Tėvui ir Jį šlovinsime per amžių amžius.

Kristaus Karaliaus iškilmė, kiekvienam krikščioniui katalikui suteikė progą pasvarstyti apie Kristaus Karalystės reikšmę, kuri yra visiškai priešinga istoriškai ir visose pasaulio kultūrose susiklosčiusiai karalystės sampratai. Taigi, lyginant su pasaulio monarchu, kuo pasižymi Karaliaus Jėzaus Kristaus galia? Tokį klausimą iškėlė Popiežius Benediktas XVI.

Kristaus Karaliaus iškilmė buvo įsteigta palyginti neseniai, tačiau turi gilias biblines ir teologines šaknis. Kristui suteiktas „Karaliaus“ titulas yra labai svarbus Evangelijose ir padeda susidaryti pilną Jo Asmens ir išganymo istorijos vaizdą. Be kita ko galima pastebėti tokio titulavimo vystymąsi: nuo išsireikimo „Izraelio Karalius“ iki visuotinio Karaliaus, Visatos ir istorijos Valdovo, viršijant net pačios hebrajų tautos lūkesčius.

Būtent aukodamas Save kaip atpirkimo už žmoniją Auką Jėzus tampa Visatos Valdovu, kaip tai Pats pasakė Apaštalams po prisikėlimo: „Man duota visa valdžia Danguje ir Žemėje“ (Mt.28, 18). (6).

Tačiau kas sudaro Kristaus karališką galią? Tai nėra šios žemės galiūnų ir karalių galia; tai dieviška galia suteikti Amžiną Gyvenimą, išvaduoti iš blogio, nugalėti mirties viešpatavimą. Tai meilės galia, galinti blogį paversti gerumu, sušvelninti užkietėjusią širdį, nešti taiką baisiausiame kare, įžiebti viltį tamsiausioje naktyje. Šioji Malonės Karalystė nesinaudoja prievarta, bet visuomet gerbia mūsų laisvę. Kristus atėjo tam, „kad liudytų Tiesą“, kaip Jis Pats pasakė stovėdamas priešais Pilotą (Jn 18, 37).

Tačiau kiekvienai sąžinei skirta rinktis ką sekti: Dievą ar piktąjį, tiesą ar melą? Kas renkasi Kristų neturi jokių garantijų pasiekti laimėjimų pagal šio pasaulio kriterijus, bet užsitikrina tą ramybę ir džiaugsmą, kuriuos tik Jis gali duoti. Tai kiekvienoje epochoje liudija daugelio vyrų ir moterų patirtis, visų, kurie Kristaus vardu vardan tiesos irteisingumo gebėjo pasipriešinti žemiškos galios vilionėms, savo ištikimybę patvirtindami net kankinystės mirtimi.

Popiežius Pranciškus Kauno Arkikatedroje pašvęstojo gyvenimo asmenims ir kunigams kalbėjo, kad Jėzaus artumas reiškia gailestingumą. Šiame krašte, kur Jėzus apsireiškė kaip Gailestingasis Jėzus, dvasininkas negali nebūti gailestingas. Ypač klausykloje. Pagalvokite, kaip Jėzus priimtų šį žmogų (ateinantį Išpažinties). Juk tą vargšelį jau pakankamai aptalžė gyvenimas! Leiskite jam patirti atleidžiančio Tėvo glėbį. Pavyzdžiui, jei negali duoti jam išrišimo, suteik jam brolišką ar tėvišką paguodą. Padrąsink jį eiti pirmyn! Patikink jį, kad Dievas viską atleidžia! Bet daryk tai su tėviška šiluma. Niekuomet nenuvyk nieko nuo klausyklos, niekuomet nenuvaryk šalin! „Žiūrėk, tu negali… aš dabar negaliu, bet Dievas tave myli, tu melskis, sugrįžk, ir pasikalbėsime apie gyvenimą…“ Šitaip. Artumas. Tai yra būti tėvu. Negi tau nerūpi tas nusidėjėlis, kad jį šitaip nuveji? Nekalbu apie tai, kas vyksta čia, nes jūsų nepažįstu. Kalbu apie kitas situacijas. Ir gailestingumas. Klausykla nėra psichiatro kabinetas. Klausykla nėra tam, kad knaisiotumės po žmonių širdis. Klausykla yra gailestingumo vieta. Dievo susitikimo su savo vaiku vieta.

Dėl to, brangūs kunigai, artumas jums taip pat reiškia turėti gailestingumo įsčias. O gailestingumo įsčios, žinote, kur gaunamos? Tabernakulyje.

O jūs, brangios seserys… Dažnai matome seseris, kurios yra šaunios, – visos seserys yra šaunios – bet plepa, plepa, plepa… Jūs paklauskite tos, kuris sėdi pirmoje vietoje kitoje pusėje, priešpaskutinė, ar turėjo laiko plepėti kalėjime, kai siuvo pirštines. Paklauskit jos. Prašau, būkite motinos! Būkite motinos, nes jūs esate Bažnyčios ir Švč. Mergelės Marijos ikona. Ir kiekvienas, kuris jus mato, tegu mato mamą Bažnyčią ir mamą Mariją. Nepamirškite to. Omama Bažnyčia nėra „senmergė“. Mama Bažnyčia neplepa, ji myli, patarnauja, augina. Jums artumas reiškia būti motina: Bažnyčios ir Švč. Mergelės Marijos ikona.

Būti arti tabernakulio, melstis. Jausti tą sielos troškulį, apie kurį kalbėjau, ir būti kartu su kitais. Kunigiškoji tarnystė ir pašvęstasis gyvenimas yra ne funkcionierių, o gailestingų tėvų ir motinų gyvenimas. Ir jei jūs taip gyvensite, senatvėje jūsų šypsena bus nuostabi ir jūsų akys žibės! Nes jūsų siela bus pilna švelnumo, romumo, gailestingumo, meilės, tėvystės ir motinystės.

„‚Aš esu Alfa ir Omega‘, – sako Viešpats Dievas, Kuris yra, Kuris buvo ir Kuris ateis, Visagalis“ (Apr 1, 8).

Stovinčio priešas Pilotą, kuris samprotauja kaip valdžios žmogus, Jėzaus atsakymas paliečia jautrią vietą. Jo Karalystė ne iš šio pasaulio, kurį gerai pažįsta Pilotas, nes Jėzus, Jis, nesistengia gintis.

Neikime klaidingais pėdsakais švęsdami Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmę. Jis neturi nei skeptros, nei karūnos. Jokios šio pasaulio didžiūnams būdingos atributikos. Nei apsaugos tarnybos, nei palankumo elgsenos. Visiškai nieko, ką pasaulis įsivaizdavo per visą istoriją simbolizuojant didybę.

Tačiau Jėzus atkakliai reikalauja Karaliaus titulo. Tai titulas, kuris ir mums duotas mūsų Krikšto dieną. Per šį Sakramentą gimstame kunigais, pranašais ir karaliais. Kristaus Karalystė integruota į mūsų pasaulį.

Ši Karalystė pasireiškia, kai kaip ir Jėzus nesistengiame saugotis pasaulio, kai jokie sargybiniai nesaugo mūsų nuo pasaulio, bet kai mylime pasaulį meile, kuri leidžia užbaigti neapykantos, melo ir neteisybės karaliavimą.

Kristaus Karalystė nugali kitas karalystes, kurios dar dominuoja visatoje. Stenkimės to nepamiršti (Thierry Lamboley, jėzuitas).

Jėzus nenusivilia pasauliu ir jo gyventojais. Kaip ir Piloto, kuris galiausiai pasiduos minios spaudimui, akivaizdoje Jis liudija: „Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 37). Jokio nusivylimo nei kartėlio pėdsako Jo Žodžiuose. Koks tikėjimo liudijimas kiekvienam iš mūsų! Net pačiomis blogiausiomis savo gyvenimo dienomis Jėzus rodo pasitikėjimą. Tai tikra: jei žmogus vieną dieną pasirenka tiesos kelią savo žodžiuose ir veiksmuose, tad neišvengiamai, jis klauso Jėzaus Kristaus Žodžių. Štai be abejo todėl Kristus yra Visatos Valdovas, tai yra, visų Valdovas.

O mano Karaliau, priimdami Tave Šv. Komunijoje, einame pirmyn į Tiesą.

Amen.

Gerasis Ganytojas, 2018-11-25