Kasmet vis skleidžiasi
Raudona rožė,
Prie tėviškės
Prie tėviškės
Sodybos pamatų,
Jai atminties nuolat
Pavydi žmonės,
Ją prisiminęs –
Aš liūdžiu.
Vaikystė, vasara
Ir vėl rugsėjis,
Dabar jis skausmą
Sukelia širdy,
Tuoj vėl voratinkliai
Sklaidys be vėjo,
O rudens debesys
Mane virkdys.
Senatvę jaučia –
Namas, sodas
Ir metai man
Neleidžia paskubėt,
Tiktai nepasiduoda –
Liūdesiui, vienatvei,
Raudona rožė –
Ji nenustoja vis žydėt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą