2018 m. žiemos pradžia

Antys tarp ledo

Atspindys

ATSPINDŽIAI LEDO FONE

Išlikimas

Kas liko iš obuoliuko

Vitas Kaknevicius -TIKROJI DIDYBĖ Kristus Karalius

Vitas Kaknevicius

TIKROJI DIDYBĖ

Kristus Karalius

XXXIV eilinis sekmadienis

Dan 7, 12-14; Ps 92, 1-5;

Apr 1, 5-8; Jn 18, 33b-37

I. Regėjimas, kurį išvydo Danielius, mus irgi labai įkvepia. Pranašui buvo leista pamatyti Viešpatį, Ilgaamžį, sėdintį ugnies liepsnų soste. Sostas turėjo ratus (Dan 7, 9). Šitaip Viešpats apreiškė Danieliui, kad Dievo tarnų organizacija nepaliaujamai juda priekin, vykdo Jo valią. Pranašas dar matė „tarsi Žmogaus Sūnų“ (Dan 7, 13), tai yra Jėzų, regėjo, kaip Jis buvo paskirtas vadovauti Žemėje gyvenantiems Viešpaties garbintojams. Jėzus – ne koks trumpalaikis žmonijos Valdovas. Pasakyta, kad tobula „Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, o Jo Karalystė niekada nebus sunaikinta“ (Dan 7, 14). Šis aprašytas regėjimas skatina mus kliautis Viešpaties, atskleidžia, kaip Jis įgyvendina Savo sumanymus. „Garbę ir Karalystę“ Jis skyrė Savo Sūnui Jėzui, ištikimybę įrodžiusiam didžiausiuose išbandymuose. Dievas juo visiškai pasitiki. Tad ir mes savo viltis sudedame į šį paskirtąjį Vadovą.

Kalbant apie misijas į visas tautas pranašas Danielius reikšmingas dviem požiūriais. Viena vertus, jo knygoje aprašyti tarp pagonių vykstantys įvykiai ir pasakojama, kad visų tautų pagonys yra girdėję apie Izraelio Dievą. Kita vertus, jis pranašiškai skelbia, kaip Dievas elgsis su pagonimis, ir kad Jo Karalystė per atperkančią Jo Sūnaus mirtį vieną dieną apims visą pasaulį.

Danielius ir trys jo draugai gyvena Babilono karaliaus rūmuose (Dan 1) ir, nors yra mokomi chaldėjų rašto bei kalbos, laikosi Izraelio Dievo Įsakymų (Dan 1, 8-7). Dievas juos laimina (Dan 1, 15-20), ir Danielius tampa trečiuoju įtakingiausiu žmogumi trijų didžiųjų pasaulio imperijų valdyme (Dan 1, 21; 2, 48-49; 5, 29. 6, 3. 29).

Dievas apsireiškia sapne pagonių valdovui Nebukadnezarui, ir šį sapną galėjo išaiškinti tik žydų misionierius Danielius (Dan 2; palyginkite sapną su Dan 4, 7-24). Drąsus trijų Danieliaus draugų liudijimas įkaitintoje krosnyje paskatino karalių su įkarščiu išpažinti Izraelio Dievą visam pasauliui (Dan 3, 28-30) „nes nėra jokio kito Dievo, Kuris galėtų taip išgelbėti“ (Dan 3, 29). Dar nuostabesnis yra Nebukadnezaro laiškas (Dan 3, 31-33; 4, 1-34) „visų tautų kalboms ir gentims, gyvenančioms žemėje“ (Dan 3, 31). Jame galingiausias to meto žmogus prisipažįsta, kaip Dievas jį pažemino. Savąjį laišką jis pradeda ir baigia didingais išpažinimais bei gyvojo Dievo apibūdinimais. „Jo Karalystė yra amžina Karalystė, ir Jo viešpatavimas tveria per kartų kartas!“ (Dan 3, 33 ir 4, 31); „Visi Jo darbai teisingi, ir Jo keliai teisūs“ (Dan 4, 34).

Panašiai Dievas apsireiškė ir Nebukadnezaro įpėdiniui Beltešazarui (Dan 5) per rašymą ant sienos ir Medui Darijui per drąsų Danieliaus liudijimą liūtų duobėje. Darijus paskelbė Dievo valdžią visame pasaulyje (Dan 6, 26-28). Jis įsakė: „…kad visoje mano karališkoje valdoje žmonės drebėtų iš baimės Danieliaus Dievo akivaizdoje, nes Jis yra gyvasis Dievas, Jis yra amžinas. Jo Karalystė niekada nebus sunaikinta“ (Dan 6, 27). Kaip ir Nebukadnezaras, jis akcentavo, kad Danieliaus Dievas „apsaugo ir išgelbsti“ (Dan 6, 28). (Paskutiniuosiuose Danieliaus knygos skyriuose aprašyti paties pranašo sapnai, valdant Beltešazarui, Darijui ir Kirui).

Taigi Danieliaus gyvenamuoju laikotarpiu didžiosios pasaulio imperijos mažiausiai du kartus išgirdo iš savo aukščiausiųjų valdovų, kad Izraelio Dievas yra galingiausias Dievas, vienintelio tikrojo Gelbėtojo Kūrėjas! Danielius buvo vienas iš svarbiausių ir sėkmingiausių misionierių pasaulio istorijoje!

Pranašas Danielius misijose į visas tautas atliko svarbų vaidmenį dėl dviejų priežasčių. 1) Jo knygoje aprašyti įvykiai vyksta tarp pagonių, ir juose pasakojama, kad pagonys iš įvairių šalių išgirdo apie Izraelio Dievą. 2) Danielius pranašiškai skelbia, kaip Dievas elgsis su pagonių tautomis, ir kad per atperkančią Žmogaus Sūnaus mirtį Jo Karalystė apims visą pasaulį.

Didžiųjų pasaulio imperijų ateitis ir Žmogaus Sūnaus atėjimas išgelbėti žmonijos pirmą kartą aprašyti Nebukadnezaro sapne, Danieliaus 2, bei pranašo vizijose nuo 7 iki 12 skyriaus. Nors pagonių tautos atlieka svarbų vaidmenį ir kitose šios knygos pranašystėse (Dan 8).

Daugelis Biblija tikinčių teologų sutinka, kad statula Nebukadnezaro sapne (Dan 2) ir Danieliaus regėti keturi žvėrys (Dan 7) simbolizuoja didžiųjų pasaulio karalysčių seką: babiloniečiai (auksas, liūtas), medai ir persai (sidabras, meška), graikai (varis, leopardas) ir romėnai (geležis, siaubingasis žvėris). Abu regėjimai liudija, kad šias žmonių karalystes romėnų valdymo laikotarpiu Dievas pakeis Savo amžinąja Karalyste, Kuri išsipildė Naujojo Testamento Bažnyčioje. Mintis, jog Dievas yra tikrasis pasaulio Valdovas ir Jo – o ne žmonių – karalystė gyvuos amžinai, persmelkia visą Danieliaus knygą.

Nebukadnezaro sapnas baigiasi tuo, kad statulą sudaužo akmuo, kuris virto „dideliu kalnu ir pripildė visą žemę“ (Dan 2, 35 ir 45). Danielius paaiškino: „O anų karalių dienomis Dangaus Dievas įkurs Karalystę, Kuri niekada nebus sunaikinta; ši Karalystė nebus perduota kitai tautai. Jis sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai“ (Dan 2, 44). Taigi pasaulio imperijų amžius baigsis sulig romėnais. Romėnų valdymo laikotarpiu bus įkurta Dievo Karalystė, Kuri augs, kol užpildys visą žemę. Šios Karalystės neužkariaus jokia kita tauta – nei paminėtosios tekste, nei žydai. Šitaip daugelis aiškina žodžius „ši Karalystė nebus perduota kitai tautai“. Jėzus, pradedant nuo mokinių ir Bažnyčios, iš tiesų romėnų laikotarpiu įkūrė Savąją Karalystę ir daugelyje palyginimų paskelbė, kad Ji augs, kol užpildys žemę (pavyzdžiui, Mt 13, 24-35).

Lygiai taip pat žvėrių simbolizuojamų karalysčių pabaigą aiškina ir Danielius (Dan 7, 9-14. Aiškinimas Dan 7, 26-27). Dievas iš Savo sosto nusprendžia sunaikinti imperijas (Dan 7, 9-12). Tai įvyksta, kai Žmogaus Sūnus – taip Jėzus Pats Save vadino – įžengia į Dangų, kur Jam Dievas suteikia „valdžią, garbę ir Karalystę“, kad „Jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys“ (Dan 7, 14). Ši Karalystė gyvuos amžinai (Dan 7, 14). „Karalystė, valdžia ir didybė visų karalysčių po dangumi bus atiduota Aukščiausiojo šventiesiems. Jų Karalystė bus amžina Karalystė, ir visos valdžios jiems tarnaus ir paklus“ (Dan 7, 27).

Pranašystės apie amžinosios Karalystės, apimančios visą žmoniją, kontekste Danieliaus 9, 24-27 atlieka svarbų vaidmenį, nors dėl šios vietos aiškinimo dar ginčijamasi. Mano nuomone, joje kalbama apie įvykius tarp Jeruzalės atstatymo (žr. Dan 9, 24-25) ir Jėzaus nukryžiavimo („Tuomet baigsis nusižengimas, ateis galas nuodėmei, bus išpirkta kaltė, įvestas amžinasis teisumas, užantspauduoti regėjimai ir pranašystės ir patepta tai, kas švenčiausia“ (Dan 9, 24). „Pateptasis bus nužudytas“ (Dan 9, 26). „Sustabdys aukojimą ir atnašavimą“ (Dan 9, 27). Laikotarpis tarp šių įvykių apima 490 metų (70 metų savaičių po 7 metus kiekvienoje savaitėje). Tik pašalinus Mesiją, ateisiančio vado tauta sugriaus šventąjį miestą (žr. Dan 9, 26), ir tai bus žydų amžiaus „galas“ (Dan 9, 26). Tai įvyko 70 m. po Kr., kai Jeruzalę sugriovė Romos imperatorius (27 eilutė chronologiškai atkartoja 26 eilutę. „Jis 27 eil. reiškia Mesiją, ištuštinimas ir‚bjaurystės‘ – šventyklos sugriovimas“ (žr. Mt 24, 15).

II. Antrajame skaitinyje iš Apreiškimo knygos girdėjome, kad Jėzus padarė iš mūsų karaliją bei kunigus Dievui. Šį paskutinį liturginių metų sekmadienį švenčiame Kristaus Karaliaus iškilmę. Viena vertus, ši iškilmė liturgijoje pradėta minėti neseniai: ją įsteigė Popiežius Pijus XI 1925 metais, reaguodamas į ateistinius ir totalitarinius režimus, kurie neigė Dievo ir Bažnyčios teises.

Aplinka, kurioje atsirado ši šventė, buvo, pavyzdžiui, Meksikos revoliucija, kai daugelis krikščionių pasitiko mirtį su paskutiniu atodūsiu: „Viva Cristo Rey!“ (isp. „Tegyvuoja Kristus Karalius!“).

Kita vertus, šios šventės turinys ir jos pagrindinė mintis yra labai seni, galima sakyti, atsiradę kartu su krikščionybe. Žodžiai „Kristus karaliauja“ turi savo atitikmenį tikėjimo išpažinime: „Jėzus yra Viešpats“, tai svarbiausi apaštalų skelbimo žodžiai.

Evangelijose galima matyti, kaip šis titulas progresavo nuo „Izraelio Karaliaus“ iki Visatos Valdovo, kosmoso ir istorijos Viešpaties, tai yra stipriai peržengiant pačios žydų tautos laukimo lūkesčius.

Nuo pat gimimo paskelbimo vienatinis Dievo Sūnus, gimęs iš Mergelės Marijos, buvo vadinamas Karaliumi, lauktuoju Mesiju, t. y. Dovydo sosto palikuoniu, kurio viešpatavimui, pagal pranašų ištaras, nebus galo (žr. Lk 1, 32-33). Kristaus karališkumas liko paslėptas iki Jo trisdešimties metų, praleistų nieko neišsiskiriančiu gyvenimu Nazarete.

Po to, viešosios veiklos metu, Jėzus įsteigė naują Karalystę, kuri yra „ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36), ir pagaliauvisiškai ją sukūrė Savo mirtimi bei prisikėlimu. Prisikėlęs ir apsireiškęs apaštalams, Jis tarė: „Man duota visa valdžia Danguje ir Žemėje“ (Mt 28, 18).

Ši valdžia kyla iš meilės, kurią Dievas apreiškė Savo Sūnaus Aukoje. Kryžius yra sostas, nuo kurio pasirodė Meilės didingasis karališkumas: aukodamasis už pasaulio atpirkimą, kad išlaisvintų žmogų iš nuodėmės vergijos ir sutaikintų jį su Dievu, Jėzus nugalėjo „šio pasaulio kunigaikščio“ (Jn 12, 31) viešpatavimą ir galutinai įkūrė Dievo Karalystę.

Ji pilnatviškai pasirodys laikų pabaigoje: „Jis juk turi karaliauti ir paguldyti po Savo kojomis visus priešus. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Kor 15, 25-26). Tada Sūnus atiduos Karalystę Tėvui ir pagaliau Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).

Kelias norint pasiekti šį tikslą yra ilgas. Jo neįmanoma sutrumpinti. Iš tiesų reikia, jog kiekvienas žmogus laisvai priimtų Dievo meilės Tiesą. Dievas yra Meilė ir Tiesa, o Meilė, kaip ir Tiesa, niekada neverčia Savęs priimti.

Dievas beldžiasi į širdies bei proto duris ir ten, kur gali įžengti, atneša ramybę bei džiaugsmą: „Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs Mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su Manimi“ (Apr 3, 20).

Dievo Karalystė yra dovana, pasiūlyta visų laikų žmonėms, kad kiekvienas, kuris tiki į įsikūnijusį Žodį, „nepražūtų, bet turėtų Amžinąjį Gyvenimą“ (Jn 3, 16). Toks yra Dievo viešpatavimo būdas, Jo išganymo planas, kuris, bibline prasme, yra slėpinys, t. y. paveikslas, pamažu atsiveriantis istorijoje.

Visoje gyvybės istorijoje nauja prasideda kone neregimai, – to galima nė nepastebėti. Kad Dangaus Karalystė šiame pasaulyje yra kaip garstyčios grūdelis, mažiausias iš visų sėklų, mums sakė Viešpats (Mt 13, 31-32). Tačiau jame glūdi Dievo potencialas.

Juk Jėzaus mirtis ir priskėlimas pasaulio istorijos lygmeniu į akis nekrinta, yra mažiausias istorijos grūdelis.Prisikėlimas pasaulin įžengia tik keliais slėpiningais pasirodymais išrinktiesiems. Ir kartu buvo tikrai nauja pradžia – tai, ko tylomis visi laukė.

O keliems liudytojams – kaip tik dėl to, kad jie patys neišgalėjo suvokti, – buvo toks sukrečiantis ir realus įvykis, taip galingai juos paveikęs, kad bet kurios abejonės išsisklaidė, ir jie, sklidini naujo bebaimiškumo, stojo pasaulio akivaizdon, kad paliudytų: Kristus tikrai prisikėlė ir turi dievišką galią teikti Amžiną Gyvenimą, išlaisvinti iš blogio.

Dievo Karalystės slėpinys yra būtent tai, kad jis veikia tyliai, pamažu žmonijos istorijoje statydina savo istoriją, be paliovos švelniai beldžiasi į mūsų širdžių duris, ir tuos, kurie Jam jas atveria, lėtai padaro reginčius.

Juk tikroji didybė – ne priblokšti išorine galia, bet duoti laisvę, dovanoti meilę ir žadinti. Argi iš Jėzaus nesklindaper šimtmečius auganti Šviesa, Kuri negali kilti vien iš žmogaus ir per kurią į pasaulį tikrai įspindi Dievo Šviesa?Argi apaštalų skelbimu būtų patikėta ir būtų galėjusi atsirasti pasaulinė bendruomenė – Bažnyčia, jei per juos nebūtų veikusi Tiesos jėga?

III. Šis Kristaus, Visatos Valdovo (Kristaus Karaliaus) iškilmės sekmadienis yra paskutinis Katalikų Bažnyčios liturginių metų sekmadienis. Jau už savaitės įžengsime į Adventą, o su juo ir į naujuosius liturginius metus, padėsiančius mums su gilesniu tikėjimu vėl išgyventi žmonijos atpirkimo ir išganymo slėpinį. Tačiau, norint pagarbinti Kristų Karalių, mums nereikia laukti šio paskutinio liturginių metų sekmadienio. Nuo senų laikų keliskart per metus Jėzus Kristus yra iškilmingai skelbiamas ir garbinamas pasaulio ir Visatos Karaliumi.

Na o šiandienos Evangelijoje Jėzus Pilotui teigia esąs Karalius, tik Jo Karalystė ne iš šio pasaulio. Bet ar tai nėra du vienas kitam prieštaraujantys teiginiai?! Hm, dar viena svajotojo utopija?.. Ir kam reikalingas štai toks Karalius su savo neapčiuopiama Karalyste? Valstybės šimtais skaičiuoja savo žuvusius nekaltus piliečius, o mes švenčiame Kristaus Karaliaus iškilmę... Negi, Dieve, nematai, kad žmonės, prisidengdami Tavo Vardu, nekenčia, niekina, papiktina ir net žudo?!

Per visą žmonijos istoriją tikriausiai kiekvienoje religijoje būta laikų, kada Dievo Vardu buvo panašiai žiauriai elgiamasi, tačiau Viešpats nėra greitas bausti.

Pradžios knygoje aprašoma, kaip Dievas, sukūręs laukinius gyvulius bei padangių paukščius, atveda juos pas žmogų parodyti, kad jis juos pavadintų (žr. Pr 2, 18-20). Egzegetai šią Šventojo Rašto vietą interpretuoja kaip Dievo troškimą visą Savo valdymo galią perleisti žmogui, kad jis būtų ne pavaldinys, o karaliautų kartu su Viešpačiu. Tačiau Dievas Savo valdžios neprimeta, neperša jėga, todėl nuodėmės sužalotam žmogui „galios perleidimo“ procesas atrodo ne tik piktinančiai lėtas, bet ir beveik neįgyvendinamas. Visgi apaštalas Paulius teigia, kad per žmogų atsiradusi mirtis bus sunaikinta kaip paskutinis priešas (žr. 1 Kor 15, 21-26).

Nors šiandienos žmogus dar taip dažnai nesugeba priimti Jėzaus Meilės Karalystės, visgi pažadas skelbia, kad „Jis(Dievas) apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, o Pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 3-4). (5).

Advento metu mes laukiame kartu su Senojo Testamento tauta karališkojo Mesijo, Kuris turi ateiti į pasaulį ir išpildyti visų žmonių giliausius troškimus. Per Kalėdas su Marija ir piemenėliais mes žvelgiame į naujai gimusį Dovydo įpėdinį, pažadėtą Izraelio Karalių ir žmonijos Išganytoją. Trijų Karalių dieną drauge su Išminčiais ir visais geros valios žmonėmis mes išpažįstame, kad Jėzus yra karalių Karalius ir viešpačių Viešpats. Verbų Sekmadienį mes lydime savo nuolankų Karalių Jo triumfo keliu žengiant į Jeruzalę, Jo skausmingu keliu iki Golgotos, iki Kryžiaus mirties; galiausiai per Šeštines, 40 dienų po Prisikėlimo, mes regime Jėzų su mūsų žmogiška prigimtimi pergalingai žengiantį į Dangų, kad karaliautų Tėvo dešinėje, vainikuotas garbe ir šlove.

O dabar, liturginių metų pabaigoje, Bažnyčia ragina mus daug intensyviau laukti mūsų Dangiškojo Karaliaus antrojo šlovingojo atėjimo, kai Jis vėl ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tada Jis pašalins mūsų paskutinį priešą – mirtį. Jis jau ją nugalėjo Savyje, prisikeldamas iš numirusių. Bet sugrįžęs Jis ją nugalės ir mumyse, pakeisdamas mūsų vargingą kūną, padarydamas jį panašų į Savo garbingąjį kūną ta galia, kuria Jis Sau visa palenkia (žr. 1 Kor 15, 21-26).

Visa bus tuomet atstatyta ir atnaujinta Kristuje, Jis viešpataus per amžius visiškai įsteigdamas šios dienos padėkojimo giesmėje paminėtą „tiesos, gyvybės, šventumo, malonės, teisingumo, meilės bei taikos Karalystę“. Mes žinome, kad tam tikra prasme nuo Jėzaus prisikėlimo, Jo Karalystė jau prasidėjo žemėje, Jo Karalystė yra mumyse, tarp mūsų, Kristaus Bažnyčioje.

Mes esame pašaukti prisidėti prie šios Karalystės statymo. Tačiau mums reikia nuolat prisiminti, kad Kristaus Karalystė nėra iš šio pasaulio ir kad neįmanoma Jos pasiekti be Kryžiaus. Žinoma, natūraliai norėtume iš šio gyvenimo šeimyninių, bendruomeninių patogumų bei malonumų tiesiai pereiti į dangišką rojų, vengdami bet kokio rimto išbandymo, kančios arba pasiaukojimo. Norėtume eiti Dievo link ne per kančią ir mirtį, bet, atvirkščiai, tarsi peršokti nuo Kalėdų iki Velykų, kad nepatirtume Gavėnios ir Kristaus Kančios sunkumų.

Kaip ir Šv. Tomas apaštalas, mes norėtume matyti Viešpaties žaizdas ir jas paliesti savo rankomis, bet nenorėtume jausti Kristaus žaizdų savyje. Norėtume ne keliauti iš savo buveinės šiame pasaulyje, bet be skausmo užsidėti dangišką drabužį ant savo mirtingo žemiško kūno. Visa tai, žinoma, yra neįmanoma. Todėl per Kristaus Karaliaus iškilmę yra svarbu prisiminti Kančios istoriją.

Be to, istorijoje tarp krikščionių dažnai atsirasdavo noras statyti Bažnyčią ir gyventi Joje tarsi Ji būtų ne Dievo Karalystės pradžia žemėje, bet tik dar viena žemiška karalystė, paremta vien tik žmogiškomis prievartingomis ir baimę keliančiomis priemonėmis: turtais, ginklais, kitų asmenų manipuliavimu ir išnaudojimu. Šiandien su dideliu liūdesiu ir pasibaisėjimu konstatuojame, kaip kai kurie kitų religijų sekėjai smurtingai ir šiurkščiai imasi tokių priemonių, norėdami įgyvendinti žemėje savo religinę ideologiją. Visa tai smerkiame, bet ar nėra pavojaus, kad ir mes galime kartais gal tik subtilesniu būdu elgtis?

Todėl svarbu niekada neužmiršti, kokiam karaliui mes priklausome. Jėzaus Karalystė nėra iš šio pasaulio. Jis tam yra gimęs ir atėjo į pasaulį, kad liudytų Tiesą. Jis atėjo atkurti Dievo Karalystę tarp žmonių. Jis atliko Savo karališkas pareigas, ypač nesavanaudiškai tarnaudamas ir atiduodamas Save kitiems meilėje. Jo pagrindinis tikslas – perduoti visiems Savo pavaldiniams karališkąjį titulą, kad jie galėtų viešpatauti tobuloje bendrystėje su Juo.

O kol kas žmonijai reikia Dievo Apvaizdos vedimo ir mokymo. Šv. ses. M. Faustinai Kovalskai, XX a. mistikei, Viešpats Jėzus patikėjo visam pasauliui skelbti žinią ne apie bausmę, o apie Gailestingumą. Apie beribį Dievo Gailestingumą.

Štai ką ji yra užrašiusi savo dienoraštyje: „Kai kartą paklausiau Viešpatį Jėzų, kaip gali iškęsti tiek nusižengimų bei įvairių nusikaltimų ir jų nebaudžia, Viešpats man atsakė: Bausmei turiu amžinybę, o dabar pratęsiu jiems gailestingumo laiką, bet vargas jiems, jei nepažins Mano apsilankymo meto“ (Dien. 1160). „Siunčiu tave pas visą žmoniją su Manuoju Gailestingumu. Nenoriu bausti išvargintos žmonijos, bet trokštu ją išgydyti, glausdamas prie Gailestingos Savo Širdies“ (Dien. 1588).

Jėzus atėjo liudyti, kad Dievas yra Meilė, kad Jis besąlygiškai ir gailestingai myli visus žmones ir nori jų išganymo.Jis atėjo ne tam, kad Jam tarnautų, bet atėjo Pats tarnauti ir Savo gyvybės atiduoti už daugelį. Jėzus atėjo kaip švelnus, nuolankus Karalius, Jis nori traukti mus paskui Save ir mokyti Savo pavyzdžiu, kaip tarnauti Dievui ir savo broliams, kaip atleisti savo priešams.

Po baugių terorų aktų Paryžiuje, Antuanas, dvejų metukų vaiko tėvas, kurio žmona žuvo koncerto salėje, paskelbė jaudinančią žinutę žudikams, sakydamas: „Jūs norite mane priversti jūsų nekęsti, bet aš atsisakau pasiduoti neapykantai. Aš turiu viltį vėl sutikti savo mylimąją žmoną laisvų sielų karalystėje, kuri yra pasiekiama ne prievarta arba neapykanta, bet vien tik Tiesa ir Meile“. Būdamas mūsų iš numirusių prisikėlęs Karalius ir Aukščiausias Kunigas, Kristus stovi dabar Danguje Dievo Tėvo akivaizdoje, nuolat mus užtardamas.

Žemėje mes esame Jo Kūno nariai, Jo Karalija, Jo liudytojai bei pagalbininkai, Jo antros eilės karaliai ir kunigai.Mūsų misija – liudyti Tiesą apie Dievo Meilę, tarnauti kitiems ir paaukoti save už juos, sekant Viešpaties Jėzaus pavyzdžiu. Taip darydami, mes galėsime visada bendradarbiauti Dievo Karalystei plečiantis žemėje iki Kristaus antrojo atėjimo. Tada bus visiškai apreikšta Dievo vaikų garbė. Tada „visa kūrinija bus išvaduota iš pikto vergijos“, ir viešpataudami su Kristumi bei visais šventaisiais mes didžiadvasiškai tarnausime Dievui Tėvui ir Jį šlovinsime per amžių amžius.

Kristaus Karaliaus iškilmė, kiekvienam krikščioniui katalikui suteikė progą pasvarstyti apie Kristaus Karalystės reikšmę, kuri yra visiškai priešinga istoriškai ir visose pasaulio kultūrose susiklosčiusiai karalystės sampratai. Taigi, lyginant su pasaulio monarchu, kuo pasižymi Karaliaus Jėzaus Kristaus galia? Tokį klausimą iškėlė Popiežius Benediktas XVI.

Kristaus Karaliaus iškilmė buvo įsteigta palyginti neseniai, tačiau turi gilias biblines ir teologines šaknis. Kristui suteiktas „Karaliaus“ titulas yra labai svarbus Evangelijose ir padeda susidaryti pilną Jo Asmens ir išganymo istorijos vaizdą. Be kita ko galima pastebėti tokio titulavimo vystymąsi: nuo išsireikimo „Izraelio Karalius“ iki visuotinio Karaliaus, Visatos ir istorijos Valdovo, viršijant net pačios hebrajų tautos lūkesčius.

Būtent aukodamas Save kaip atpirkimo už žmoniją Auką Jėzus tampa Visatos Valdovu, kaip tai Pats pasakė Apaštalams po prisikėlimo: „Man duota visa valdžia Danguje ir Žemėje“ (Mt.28, 18). (6).

Tačiau kas sudaro Kristaus karališką galią? Tai nėra šios žemės galiūnų ir karalių galia; tai dieviška galia suteikti Amžiną Gyvenimą, išvaduoti iš blogio, nugalėti mirties viešpatavimą. Tai meilės galia, galinti blogį paversti gerumu, sušvelninti užkietėjusią širdį, nešti taiką baisiausiame kare, įžiebti viltį tamsiausioje naktyje. Šioji Malonės Karalystė nesinaudoja prievarta, bet visuomet gerbia mūsų laisvę. Kristus atėjo tam, „kad liudytų Tiesą“, kaip Jis Pats pasakė stovėdamas priešais Pilotą (Jn 18, 37).

Tačiau kiekvienai sąžinei skirta rinktis ką sekti: Dievą ar piktąjį, tiesą ar melą? Kas renkasi Kristų neturi jokių garantijų pasiekti laimėjimų pagal šio pasaulio kriterijus, bet užsitikrina tą ramybę ir džiaugsmą, kuriuos tik Jis gali duoti. Tai kiekvienoje epochoje liudija daugelio vyrų ir moterų patirtis, visų, kurie Kristaus vardu vardan tiesos irteisingumo gebėjo pasipriešinti žemiškos galios vilionėms, savo ištikimybę patvirtindami net kankinystės mirtimi.

Popiežius Pranciškus Kauno Arkikatedroje pašvęstojo gyvenimo asmenims ir kunigams kalbėjo, kad Jėzaus artumas reiškia gailestingumą. Šiame krašte, kur Jėzus apsireiškė kaip Gailestingasis Jėzus, dvasininkas negali nebūti gailestingas. Ypač klausykloje. Pagalvokite, kaip Jėzus priimtų šį žmogų (ateinantį Išpažinties). Juk tą vargšelį jau pakankamai aptalžė gyvenimas! Leiskite jam patirti atleidžiančio Tėvo glėbį. Pavyzdžiui, jei negali duoti jam išrišimo, suteik jam brolišką ar tėvišką paguodą. Padrąsink jį eiti pirmyn! Patikink jį, kad Dievas viską atleidžia! Bet daryk tai su tėviška šiluma. Niekuomet nenuvyk nieko nuo klausyklos, niekuomet nenuvaryk šalin! „Žiūrėk, tu negali… aš dabar negaliu, bet Dievas tave myli, tu melskis, sugrįžk, ir pasikalbėsime apie gyvenimą…“ Šitaip. Artumas. Tai yra būti tėvu. Negi tau nerūpi tas nusidėjėlis, kad jį šitaip nuveji? Nekalbu apie tai, kas vyksta čia, nes jūsų nepažįstu. Kalbu apie kitas situacijas. Ir gailestingumas. Klausykla nėra psichiatro kabinetas. Klausykla nėra tam, kad knaisiotumės po žmonių širdis. Klausykla yra gailestingumo vieta. Dievo susitikimo su savo vaiku vieta.

Dėl to, brangūs kunigai, artumas jums taip pat reiškia turėti gailestingumo įsčias. O gailestingumo įsčios, žinote, kur gaunamos? Tabernakulyje.

O jūs, brangios seserys… Dažnai matome seseris, kurios yra šaunios, – visos seserys yra šaunios – bet plepa, plepa, plepa… Jūs paklauskite tos, kuris sėdi pirmoje vietoje kitoje pusėje, priešpaskutinė, ar turėjo laiko plepėti kalėjime, kai siuvo pirštines. Paklauskit jos. Prašau, būkite motinos! Būkite motinos, nes jūs esate Bažnyčios ir Švč. Mergelės Marijos ikona. Ir kiekvienas, kuris jus mato, tegu mato mamą Bažnyčią ir mamą Mariją. Nepamirškite to. Omama Bažnyčia nėra „senmergė“. Mama Bažnyčia neplepa, ji myli, patarnauja, augina. Jums artumas reiškia būti motina: Bažnyčios ir Švč. Mergelės Marijos ikona.

Būti arti tabernakulio, melstis. Jausti tą sielos troškulį, apie kurį kalbėjau, ir būti kartu su kitais. Kunigiškoji tarnystė ir pašvęstasis gyvenimas yra ne funkcionierių, o gailestingų tėvų ir motinų gyvenimas. Ir jei jūs taip gyvensite, senatvėje jūsų šypsena bus nuostabi ir jūsų akys žibės! Nes jūsų siela bus pilna švelnumo, romumo, gailestingumo, meilės, tėvystės ir motinystės.

„‚Aš esu Alfa ir Omega‘, – sako Viešpats Dievas, Kuris yra, Kuris buvo ir Kuris ateis, Visagalis“ (Apr 1, 8).

Stovinčio priešas Pilotą, kuris samprotauja kaip valdžios žmogus, Jėzaus atsakymas paliečia jautrią vietą. Jo Karalystė ne iš šio pasaulio, kurį gerai pažįsta Pilotas, nes Jėzus, Jis, nesistengia gintis.

Neikime klaidingais pėdsakais švęsdami Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmę. Jis neturi nei skeptros, nei karūnos. Jokios šio pasaulio didžiūnams būdingos atributikos. Nei apsaugos tarnybos, nei palankumo elgsenos. Visiškai nieko, ką pasaulis įsivaizdavo per visą istoriją simbolizuojant didybę.

Tačiau Jėzus atkakliai reikalauja Karaliaus titulo. Tai titulas, kuris ir mums duotas mūsų Krikšto dieną. Per šį Sakramentą gimstame kunigais, pranašais ir karaliais. Kristaus Karalystė integruota į mūsų pasaulį.

Ši Karalystė pasireiškia, kai kaip ir Jėzus nesistengiame saugotis pasaulio, kai jokie sargybiniai nesaugo mūsų nuo pasaulio, bet kai mylime pasaulį meile, kuri leidžia užbaigti neapykantos, melo ir neteisybės karaliavimą.

Kristaus Karalystė nugali kitas karalystes, kurios dar dominuoja visatoje. Stenkimės to nepamiršti (Thierry Lamboley, jėzuitas).

Jėzus nenusivilia pasauliu ir jo gyventojais. Kaip ir Piloto, kuris galiausiai pasiduos minios spaudimui, akivaizdoje Jis liudija: „Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 37). Jokio nusivylimo nei kartėlio pėdsako Jo Žodžiuose. Koks tikėjimo liudijimas kiekvienam iš mūsų! Net pačiomis blogiausiomis savo gyvenimo dienomis Jėzus rodo pasitikėjimą. Tai tikra: jei žmogus vieną dieną pasirenka tiesos kelią savo žodžiuose ir veiksmuose, tad neišvengiamai, jis klauso Jėzaus Kristaus Žodžių. Štai be abejo todėl Kristus yra Visatos Valdovas, tai yra, visų Valdovas.

O mano Karaliau, priimdami Tave Šv. Komunijoje, einame pirmyn į Tiesą.

Amen.

Gerasis Ganytojas, 2018-11-25

Takelis miške

Juodas penktadienis

Lapkričio atspindžiai

Kur pasidėjo šiluma?

Butaforinės voveruškos

Šilbaravykis (Rudakepuris aksombaravykis) 2018.11.16.

Dzūkijoj grybų dar yra.2018.11.16.

Važiuos...

Lašiukų karalystė

Individualistas

Prie šalcinio

Svorio metimui

Įdėkite į dubenį šaukštelį cinamono, puodelį kokosų aliejaus ir pusę puodelio medaus. Viską gerai sumaišykite, uždenkite maistine plėvele ir laikykite kambario temperatūroje.

Vartojimas:

Kiekvieną rytą, ruošdami savo kavą, įdėkite šaukštelį šio mišinio

''SKUTAMI'' Dzūkijos pušynai. Druskininkų savivaldybė. Kelias Latežeris - Druskininkai,netoli Latežerio kaimo

Dar pilna žaliuokių

DU MEILĖS KELIAI

DU MEILĖS KELIAI

XXXI eilinis sekmadienis

Įst 6, 2-6; Ps 117, 2-51;

Hbr 7, 23-28; Mk 12, 28b-34

I. „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi. Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos. Užsirašyk juos ant durų staktos savo namuose ir ant vartų“ (Įst 6, 4-9).

Tai pirmojo skaitinio tekstas, kuris yra vienas svarbiausių Biblijoje. 4 ir 5 eilutės yra Izraelio tikėjimo išpažinimas. Jį dar labiau sureikšmino ir sutvirtino Jėzus, 5 eilutę pacituodamas Naujajame Testamente. Šis Įstatymas Dievo duotas izraelitams, žydams, tačiau daug ką sako ir mums – pateikia esmines, principines ir praktines nuorodas.

Pakartoto Įstatymo knygoje surašyta daug įstatymų. Penktame skyriuje pakartojamas Dekalogas, o per visą knygą išsibarstę daugybė kitų Izraelio tautai skiriamų nuorodų ir paliepimų. Matant tai, kyla natūralus klausimas: kaip gali Dievas šitiek iš žmonių reikalauti? Kokią jis turi teisę?

4 eilutėje aiškiai pasakyta: Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Jis vienintelis toks, išskirtinis. Kodėl? Nes Jis vienintelis yra visko Kūrėjas. Vienintelis – be jokios konkurencijos! Todėl viskas priklauso Jam – absoliučiai viskas! Jis yra visa ko Savininkas ir turi visas teises į Savo nuosavybę, taigi ir į mus.