Su vasaros žolynais,
Upių vingiais,
Tarp mėnesienos tolių
Ir šypsenų dienos,
Man iš vaikystės –
Nuolatos sugrįžta,
Gimtasis sodžius,
Kupinas šviesos.
Kai vasara žydės
Ant mylinčios krūtinės,
O akyse banguos
Rugiagėlių laukai,
Ramunę baltąją,
Kurią tada nuskyniau,
Man tikrą meilę
Ji primins ilgai.
Jaučiu aš žemės kūną,
Sopulio prispaustą,
Kur skausmas susikaupęs –
Lašelyje rasos,
Sustoju pakelėj
Prie seno Kryžiaus,
Kad Jis primintų Tiesą –
Trapumą nuolatos.
Giesmės pažadinta aušra
Rankas ištiesia saulei,
Kur iš sapnų gelmės
Prisikelia diena,
Tik žvelgdami į praeitį,
Vaikystės kaimą,
Sugrįžta išmintis,
Kaip Dievo dovana.
Girkalnis, 2017-07-03
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą