DU MEILĖS KELIAI

DU MEILĖS KELIAI

XXXI eilinis sekmadienis

Įst 6, 2-6; Ps 117, 2-51;

Hbr 7, 23-28; Mk 12, 28b-34

I. „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi. Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos. Užsirašyk juos ant durų staktos savo namuose ir ant vartų“ (Įst 6, 4-9).

Tai pirmojo skaitinio tekstas, kuris yra vienas svarbiausių Biblijoje. 4 ir 5 eilutės yra Izraelio tikėjimo išpažinimas. Jį dar labiau sureikšmino ir sutvirtino Jėzus, 5 eilutę pacituodamas Naujajame Testamente. Šis Įstatymas Dievo duotas izraelitams, žydams, tačiau daug ką sako ir mums – pateikia esmines, principines ir praktines nuorodas.

Pakartoto Įstatymo knygoje surašyta daug įstatymų. Penktame skyriuje pakartojamas Dekalogas, o per visą knygą išsibarstę daugybė kitų Izraelio tautai skiriamų nuorodų ir paliepimų. Matant tai, kyla natūralus klausimas: kaip gali Dievas šitiek iš žmonių reikalauti? Kokią jis turi teisę?

4 eilutėje aiškiai pasakyta: Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Jis vienintelis toks, išskirtinis. Kodėl? Nes Jis vienintelis yra visko Kūrėjas. Vienintelis – be jokios konkurencijos! Todėl viskas priklauso Jam – absoliučiai viskas! Jis yra visa ko Savininkas ir turi visas teises į Savo nuosavybę, taigi ir į mus.

KIENO PUSĖJE? XXVI eilinis sekmadienis

KIENO PUSĖJE?

XXVI eilinis sekmadienis

Sk 11, 25- 29; Ps 18, 8-14;

Jok 5, 1-6; Mk 9, 38-43. 45. 47-48

I. Skai­čių kny­ga, ket­vir­to­ji To­ros ar­ba Pen­ta­teu­cho da­lis, yra daug įdo­mes­nė, ne­gu at­ro­dy­tų iš bu­hal­te­ri­ja dvel­kian­čio jos pa­va­di­ni­mo. Bū­tent jo­je per­skai­to­me apie gar­si­ą­ją Ba­la­a­mo asi­lę – Vieš­pats jai at­vė­rė bur­ną ir ji ne tik pra­bi­lo žmo­gaus bal­su, bet ir sa­vo šei­mi­nin­ką Ba­la­a­mą, pa­go­nių žy­nį, siun­čia­mą pra­keik­ti izraelitų, at­grę­žė į tik­rą­jį Die­vą ir pa­ska­ti­no gar­siai lai­min­ti sa­vo prie­šus, užuot juos pra­kei­kus. Varg­šas Ba­la­a­mas vė­liau kris nuo tų pa­čių iz­ra­e­li­tų ka­la­vi­jo kar­tu su pen­kiais Mid­ja­no ka­ra­liais.

Tie­sa, kny­go­je mi­ni­mas žmo­nių sker­dy­nes, plė­ši­ka­vi­mą, be­lais­vių ir ka­ro gro­bio da­ly­bas Šven­to­jo Rašto ty­ri­nė­to­jai da­bar pri­ski­ria ti­kė­ji­mo sri­čiai, o ne tik­ro­vei. Fan­tas­ti­niais per­ga­lės vaiz­dais esą siek­ta skelb­ti es­cha­to­lo­gi­nį Die­vo trium­fą. Bet Skai­čių kny­go­je ne tik skai­čiuo­ja­ma, ka­riau­ja­ma ar nuo­lat skun­džia­ma­si mais­to sto­ka. Čia ran­da­me ir pra­žy­du­sią Aaro­no laz­dą (vė­liau ji pa­sko­lin­ta Šv. Juo­za­pui), ir nuo­sta­bų ku­ni­giš­ką­jį palai­mi­ni­mą, ku­ris iki šiol gy­vuo­ja li­tur­gi­jo­je ir ža­da Vieš­pa­ties Vei­do Švie­są, ra­my­bę, ma­lo­nin­gu­mą.

Iš širdies į širdį

Sveikindamas Jus išaušus Velykų šventėms, labiausiai trokštu ir linkiu, kad pažadintoji Viltis būtų tvari ir liktų išsiskleidusi per visas Jūsų dienas. Šią Viltį neša Prisikėlęs Kristus, todėl į Jį pakelkime savo akis, Jam atverkime savo širdis, su Juo vienykime savo gyvenimą ir kasdienybę. Parodęs, kad yra Kelias iš mirties gniaužtų, Jėzus mums dar kartą primins apie Viešpaties Gailestingumą, Kurio dėka šiuo Keliu visi galime artėti prie Amžinybės pilnatvės.

Tešviečia nauja Viltis mūsų Tėvynėje, tegydo mūsų sielas tuščio Kristaus kapo slėpinio liudijimas – Jis tikrai prisikėlė!

Aleliuja!

Pagarbiai kun. Vitas

NAUJO GYVENIMO VILTIS

Velykos

Apd 10, 34a. 37-43; Ps 117, 1- 23;

Kol 3, 1-4; Jn 20, 1-9

Kristus prisikėlė! Meilė nugalėjo neapykantą, gyvybė laimėjo prieš mirtį, šviesa išvaikė sutemas! Jėzus Kristus iš meilės mums nusivilko Savo Dieviškąją garbę, priėmė Tarno išvaizdą, nusižemino iki mirties, iki Kryžiaus mirties. Dėl to Dievas Jį išaukštino ir Jis yra Visatos Valdovas. Jėzus yra Viešpats!

Savo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus mums visiems rodo gyvybės ir laimės kelią. Šis kelias – tai nuolankumas, kuris reikalauja nusižeminimo. Šis kelias veda į garbę. Tik nusižeminant galima siekti to kas aukštybėse, artėti prie Dievo (žr. Kol 3, 1-4). Išdidusis žiūri iš aukšto, nuolankusis kelia akis aukštyn.

Velykų rytą, iš moterų gavę žinią, Petras ir Jonas nubėgo prie kapo ir rado jį pravirą ir tuščią. Tuomet jie prisiartino ir pasilenkę įėjo į kapo vidų. Norint įžengti į slėpinį reikia „pasilenkti“, nusižeminti. Tik kas nusižemina, supranta Jėzaus išaukštinimą ir gali eiti Jo keliu.

Pasaulis siūlo bet kokia kaina iškelti save, konkuruoti, susireikšminti... Tačiau krikščionys, mirusio ir prisikėlusio Kristaus malonės dėka, yra kitokio žmogiškumo daigai. Jie stengiasi gyventi vieni kitiems tarnaudami, nebūti arogantiški, bet gerbti kitus, visada padėti. Tai ne silpnumas, bet tikroji galia! Kas savyje turi Dievo galią, meilę ir teisingumą, tam nereikia naudoti smurto. Jis kalba ir veikia remdamasis Tiesa, Grožiu ir Meile.

Prisikėlusį Viešpatį šiandien meldžiame malonės neleisti mums pasiduoti išdidumui, kuris kursto smurtą ir karus, bet turėti drąsos ir nuolankumo atleisti ir siekti taikos. Jėzų Nugalėtoją prašome, kad palengvintų kančias mūsų brolių, persekiojamų dėl Jo Vardo, taip pat ir tų, kurie neteisingai kenčia dėl smurto ir šiuo metu vykstančių konfliktų. Jų labai daug.

Šiandienos žmonija laukia iš krikščionių naujo Kristaus prisikėlimo liudijimo; tikėjimui tenka patirti sunkių išbandymų dėl blogio, neteisingumo, mirties, ypač nekaltųjų, vaikų, karo, terorizmo, ligų bei bado aukų. Todėl mums reikia skleisti tikrąjį Dievo Veidą, To Dievo, Kuris„Kristuje prisiėmė sužeistos žmonijos kančias“. (2).

Šiandien prisiminkime apaštalą Tomą, kuris tik palietęs Kristaus žaizdas įtikėjo. Tikėtinas yra tik toks Dievas, Kuris prisiėmė žmogaus žaizdas ir skausmą. Krikščionis privalo išlaikyti viltį nepaisant besitęsiančių krizių. Prisikėlimas nepanaikino pasaulyje esančio blogio, tačiau malonės pertekliumi įveikė jo šaknis. Jėzaus žaizdos, kurias Jis parodė mokiniams prisikėlęs, yra „Jo pergalingos Meilės įrodymas“.

Pats alsuodamas tuo Nauju Gyvenimu, Jis atėjo pasitikti šio didžiojo stebuklo išgąsdintų žmonių, juos sveikindamas pačiu paprasčiausiu, bet drauge irnuostabiausiu linkėjimu: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19-21). Mes esame anų žmonių laimės paveldėtojai. Šiandien mes sveikiname prisikėlusį Kristų su ta pačia nuostaba, su tuo pačiu džiaugsmu, kuris mus verčia, nugalėjus visas abejones ir visokį netikrumą sušukti drauge su apaštalu Šv. Tomu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28).

Kaip sako mūsų mylimas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, nes kasmet laukdami Šv. Velykų pajaučiame, kaip suspurda mūsų širdys, kaip atsitraukia jas slegiantis pašalas. Kas gi pajudina mūsų dvasią, kodėl šventės artėjimas užkrečia šviesiu nerimu ne tik vaikus, bet ir suaugusius, net tuos individualistus, kurie nelinkę dėtis prie visuotinio pakilimo? Paslaptis paprasta, o drauge labai gili, nepermanoma – Šv. Velykos mumyse pažadina Viltį.

Kad ir kokie tikri sunkumai mus slegia – o dar sutirštiname spalvas dėl viešumoje nuolat skambančios nusivylimo temos – Viltis niekuomet mūsų nepalieka. Tik ji dažnai tūno įsispraudusi pačiame toliausiame sąmonės kampelyje. Gal nė patys nesuvokdami ilgimės Velyknakčio žvakių šviesos ir Velykų ryto varpų gaudesio kaip to momento, kai Viltis persmelks visą mūsų būtį ir jau nesileis užgožiama nerimo, abejonės ir išgąsčio.

Apaštalas Paulius nurodo, kaip turime švęsti Velykas. Jis kalba: „Švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona“ (1 Kor 5, 8). Apaštalas ragina atmesti blogį ir apsispręsti už gėrį bei tiesą.

Labai gaila tų brolių ir sesių, kurie ir šiose Velykose nepajėgė ar nenorėjo išsivaduoti iš nuodėmės. Nesmerkiame jų, bet pavedame juos Gailestingajai Dievo Meilei. Jeigu bus ištikimųjų, kurie nepaliaus belstis į Dievo Gailestingumą, tikėkime, kad daugelis, šiandien gyvenančių su nuodėmės raugu, prisikels gyvenimui ir galės švęsti Velykas ne tik žemėje, bet ir Amžinybėje.

Dauguma tikinčiųjų prieš Velykas susitaiko su Dievu bei žmonėmis ir Kristaus Prisikėlimo šventę pasitinka pilni džiaugsmo vienybėje su Prisikėlusiuoju. Būkite pasveikinti, Kristaus broliai ir seserys, švenčiantys paties didžiausio džiaugsmo, didžiausios pergalės žmonijos istorijoje atminimą. Niekas negali prilygti Kristaus prisikėlimo džiaugsmui, nes jis kalba, kad už mus yra sumokėta Dievo Avinėlio Kraujo kaina ir dėl to esame pašaukti ne mirčiai, bet gyvenimui.

Šiemetinės Velykos sutampa su Lietuvos šimtmečiu ir greitai švęsime Šv. Popiežiaus Jono Pauliaus II 25 metų jubiliejų, kai jis lankėsi mūsų Tėvynėje. Tai Šventasis Tėvas, labai mylėjęs Lietuvą ir daug prisidėjęs, kad greičiau mums išauštų laisvės rytas. Šis didis Popiežius yra ryškus pavyzdys, ką žmogaus širdyje gali sukurti mirtį nugalėjęs Kristus. Drauge jis yra pavyzdys, kaip reikia liudyti Prisikėlusįjį net tuomet, kai aplinkui viešpatauja tamsa. (5).

Pasaulyje buvo labai tamsu, kuomet 1978 m. Jonas Paulius II išrinktas į Šv. Petro sostą. Rytuose viešpatavo totalitarinė sistema, visomis priemonėmis skleidusi bedievybę ir trypusi žmonių teises. Vakaruose viešpatavo mirties kultūrą pagimdęs sekuliarizmas, kurio veidą akivaizdžiai išvydome sugriuvus geležinei uždangai. Tiek karinga bedievybė, tiek vartotojiška sekuliari kultūra nešė dvasinę mirtį ir sėjo neviltį. Tiek Rytuose, tiek Vakaruose tvyrojo slogi dvasinė atmosfera. Kas galėjo pasipriešinti šiai blogio jėgai, gaubiančiai pasaulį ir griaunančiai žmonių dvasią? Išrinktas Popiežiumi Jonas Paulius II prabilo į krikščioniškąjį pasaulį, kviesdamas nebijoti blogio ir tų, kurie skleidžia blogį. Jis apvažiavo kone visą pasaulį, neaplenkdamas ir Lietuvos, ir visus kvietė į prisikėlimą bei naujo pasaulio kūrimą. „Atverkite duris Kristui ir naujiems ateities akiračiams“, – kvietė Jonas Paulius II lietuvius, vos nusimetusius ilgai trukusios okupacijos pančius.

Štai kodėl velykų rytas mums vėl atnešė seną ir vis naują žinią: Kristus prisikėlė! Šio įvykio aidas, pasklidęs iš Jeruzalės prieš dvidešimt amžių, tebeskamba Bažnyčioje, savo širdyje saugančioje gyvą tikėjimą Jėzaus Motinos Marijos, Magdalietės ir kitų moterų, kurios pirmosios pamatė tuščią kapą, tikėjimą Petro ir kitų apaštalų.

Iki šios dienos – taip pat ir dabartinėje ultratechnologinių komunikacijų eroje – krikščionių tikėjimas remiasi tąja žinia, liudijimu tų seserų ir brolių, kurie pirma pamatė nuo tuščio kapo nuristą akmenį, o paskui paslaptingus liudytojus, skelbiančius, kad Nukryžiuotasis Jėzus prisikėlė. Po to Jis Pats, Mokytojas ir Viešpats, gyvas ir realus, pasirodė Marijai Magdalietei ir dviem Emauso mokiniams, o galiausiai ir visiems vienuolikai, susirinkusiems Paskutinės Vakarienės menėje (žr. Mk 16, 9-14).

Kristaus prisikėlimas – tai ne įmantrių samprotavimų išvada ar mistinė patirtis: tai faktas, kuris, žinoma, peržengia istorijos ribas, bet jis įvyksta konkrečiu istorijos momentu ir palieka neišdildomą pėdsaką. Šviesa, Kuri apakino prie Kristaus kapo stovėjusius sargus, pasklido po visus laikus ir visą erdvę. Kitokia, dieviška, Šviesa perskrodė mirties sutemas ir atnešė pasauliui Dievo spindesį, Tiesos ir Gėrio spindesį.

Kaip pavasarį saulės spinduliai praskleidžia pumpurus ant medžių šakų, taip iš Kristaus prisikėlimo sklindanti Šviesa suteikia jėgų ir padaro prasmingas visas žmogaus viltis, lūkesčius, troškimus ir planus. Dėl to visas kosmosas šiandien džiaugiasi, dalyvaudamas žmonijos pavasaryje, ir gieda tylų kūrinijos šlovės himną. Pasaulyje keliaujančioje Bažnyčioje skambantis velykinis „aleliuja“ išreiškia tylų Visatos džiaugsmą ir ypač kiekvienos nuoširdžiai Dievui atviros žmogaus sielos troškimus ir dėkingumą už jo begalinį gerumą, grožį ir tiesą.

„Tavo prisikėlimu, o Kristau, tesidžiaugia dangūs ir žemė“. Į šį raginimą, šiandien besiveržiantį iš Bažnyčios širdies, visų pirma atsiliepia „dangūs“: angelų, šventųjų ir palaimintųjų minios džiūgauja kartu su mumis. Visas Dangus kupinas ramybės ir džiaugsmo. Bet, deja, žemėje taip nėra. Šiame pasaulyje velykinis „aleliuja“ susiduria su aimanomis ir šauksmais, kylančiais iš daugybės skausmo, skurdo, bado, ligų, karų, smurto. O juk dėl to Kristus mirė ir prisikėlė! Jis mirė taip pat ir dėl mūsų šiandieninių nuodėmių ir prisikėlė taip pat ir mūsų dabartinės istorijos prisikėlimui. Dėl to ši velykinė žinia kaip pranašiškas skelbimas pirmiausia tepasiekia kenčiančias tautasir bendruomenes, kad prisikėlęs Kristus atvertų joms kelius į laisvę, teisingumą ir taiką.

Tesidžiaugia toji Žemė, kurią pirmą nutvieskė Prisikėlusiojo Šviesa. Kristaus spindesys tepasiekia Artimųjų Rytų tautas, taikos ir žmogaus kilnumo šviesa tenugali susiskaldymo, neapykantos ir smurto sutemas. Sirijoje ginklų vietą teužima diplomatija ir dialogas, o kol vyksta konfliktas, tebūnie sudarytos sąlygos suteikti humanitarinę pagalbą kenčiantiems jo pasekmes. Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalyse visi piliečiai, o ypač jaunimas, tesidarbuoja bendram labui ir tekuria tokią visuomenę, kurioje nebūtų skurdo ir visi politiniai pasirinkimai būtų įkvėpti pagarbos žmogui. Tremtinius ir pabėgėlius iš įvairių Rytų ir Afrikos šalių, priverstus palikti savo artimuosius, tepasiekia visų mūsų solidarumas. Geros valios žmonių širdys tebūna svetingos, kad solidariai bendromis pastangomis būtų patenkinti būtiniausi brolių poreikiai. Dosniai besidarbuojančius ir duodančius sektiną pavyzdį tepasiekia mūsų parama ir dėkingumas.

Tebūnie atkurtas taikus gyventojų sambūvis tose valstybėse, kur reikia nedelsiant imtis susitaikinimo ir atleidimo, idant užgytų pastarojo meto smurtingų įvykių paliktos gilios žaizdos. Tesuranda paguodą ir viltį tie, kurie šalina žemės drebėjimo dramatiškas pasekmes, kur pastaraisiais mėnesiais vykusios stichinės nelaimės pasėjo daug skausmo ir baimės.

Tesidžiaugia dangūs ir žemė liudijimu tų, kurie dėl savo tikėjimo į Viešpatį Jėzų kenčia priešiškumą ir netgi persekiojimus. Žinia apie Jo pergalę tepripildo juos drąsos ir pasitikėjimo.

Prisikėlęs Kristus pirma mūsų eina į naują dangų ir naują žemę (žr. Apr 21, 1), kurioje visi gyvensime kaip viena šeima, kaip to Paties Tėvo vaikai. Jis yra su mumis iki pat laikų pabaigos. Einame paskui Jį, per šį sužeistą pasaulį, giedodami „aleliuja“, širdyse nešamės džiaugsmą ir skausmą, mūsų veiduose šypsenos ir ašaros. Toks yra mūsų žemiškas gyvenimas. Bet Kristus prisikėlė, Jis yra gyvas ir eina su mumis. Dėl to einame į dangų pakeltomis akimis, giedodami, ištikimi savo pareigoms šiame pasaulyje.

Visiems džiugių Šv. Velykų!

Amen.

KELIONĖS DUONA

Didysis Ketvirtadienis

Iš 12, 1-8. 11-14; Ps 115, 12-18;

1 Kor 11, 23-26; Jn 13, 1-15

Verbų sekmadienį prasidėjo Didžioji Savaitė. Pačios svarbiausios šios savaitės dienos – Didysis tridienis: Ketvirtadienis, Penktadienis ir Velyknaktis: naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Kodėl ši savaitė vadinama Didžiąja? Todėl, kad per ją paminimi didieji mūsų tikėjimo slėpiniai. Kaip Šv. Paulius sakė: „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14).

Didįjį Ketvirtadienį visuomet būna tarsi dvi dalys. Pirmoji – Katedrose, kur švenčiamos Krizmos Šv. Mišios. Vyskupas kartu su visais kunigais, kurie tą dieną gali susirinkti, dalyvauja Šv. Mišiose ir pašventina aliejus. Aliejai naudojami įvairiuose Sakramentuose: per Krikštą, Sutvirtinimą, be to, Ligonių Patepimui. Tai labai įspūdinga šventė, ypač kunigams.

Pavyzdžiui, Vatikane, vykstant koncelebracijai, apie Petro išpažinimo altorių susirenka pora, trys tūkstančiai kunigų, kad pajustų tarpusavio vienybę. Tos Šv. Mišios vyksta Didįjį Ketvirtadienį dienos metu. O vakaras jau skirtas labai ypatingai paminėti Paskutinę Vakarienę, nes paprastai kiekvienos Šv. Mišios yra Paskutinės Vakarienės atminimas. Tačiau Didžiojo Ketvirtadienio vakarą prisimename Kristaus su apaštalais valgomą Vakarienę, Jo kojų plovimą.

Tai diena, kuri Bažnyčiai primena Jos ypač artimą ryšį su Kristumi. Tiek jaudinanti Paskutinioji Vakarienė su apaštalais ir nepaprastas kojų plovimo gestas, kurio prasmė tokia stulbinanti. Pagalvokime – Dievas, Visagalis, Begalinis atsiklaupė priešais apaštalus ir plauna jiems kojas, tarsi šaukdamas: „Dievas yra nuolankus, o jūs esate išdidūs!“ Iš šio paradokso niekad nenustosime mokytis.

Didysis Ketvirtadienis mums davė Kunigystės dovaną. Jėzus pakvietė tuos paprastus žmones, kokiais buvo apaštalai, tapti Jo akimis, burna, ausimis, širdimi, kojomis ir rankomis. Per juos Jis toliau išlieka Savo kaimenės Ganytojas. Kunigystė yra susieta su ypatinga Eucharistijos dovana, padariusia, jog Paskutinioji Vakarienė tęsiasi ir šiandien, joje Kristaus mokiniai kasdien stiprinasi, laukdami Jo ateinant.

Kai kada bažnyčioje vadovaujantis liturgijai kunigas parinktiems žmonėms plauna kojas. Tai vyksta ne kiekvienoje bažnyčioje. Lietuvoje man mažai kur teko tai matyti. O štai bendruomenėse, kartu švenčiančiose Eucharistiją, vyresnysis tiesiog plauna kojas mažesniesiems.

Pas mus dažnai kojų plovimas asocijuojasi su valymu, tačiau iš tiesų tai daugiau simbolinis, labai išraiškingas gestas. Tai kartojimas to, ką darė Jėzus. Pagal Jono Evangeliją, Paskutinės Vakarienės metu Jis susijuosė, paėmė rankšluostį ir plovė mokiniams kojas. Tai – visiškas apvertimas. Nes kojų plovimas – vergo darbas šeimininkui, o ne gerbiamo garbstomo Mokytojo patarnavimas Savo mokiniams. Tai mūsų įprasto didingumo, pranašumo prieš kitus supratimo apvertimas, kuris leidžia truputį kitaip į viską pažvelgti.

Kitas esminis Paskutinės Vakarienės momentas – Duonos laužymas. Kai Kristus ėmė Duoną, sakė imti ir valgyti, nes tai Jo Kūnas. Davė dalytis taurę vyno, nes tai – taurė Naujosios Sandoros Jo Kraujo, Kuris už mus praliejamas.

Ir kol laukia, mokiniai keliauja, fiziškai arba dvasiškai, o Eucharistija yra jų, keliauninkų, kelionės Duona, kelionės Maistas. Didįjį Ketvirtadienį mokiniams Jėzus davė kelionės pagrindinę taisyklę: „Aš jums duodu Naują Įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34). Ši taisyklė, šis Įstatymas išskiria Jo mokinius iš visų kitų žmonių ir daro juos Naujosios Sandoros tauta. Tikrai, Didįjį Ketvirtadienį Bažnyčia mini ir išgyvena tai, kas Ją daro tokia.

Eucharistiją – tai kiekvieno kataliko gyvenimo centras. Kitaip negali būti, nes Eucharistija yra pati didžiausia Kristaus dovana, yra Pats Kristaus buvimas tarp mūsų, nepaprasta pagalba mums. Kataliko gyvenimas turi būti ir „eucharistinis gyvenimas“. Jei esame jį užmiršę, turime jį atnaujinti, atsiminti, gražinti Eucharistiją į mūsų asmeninio dvasingumo centrą, į mūsų bendruomenių gyvenimo centrą.

Paprastai pagal seną lietuvių tradiciją po vakarinių pamaldų, iškilmingos liturgijos, visose bažnyčiose nutyla varpai, vargonai. Ir lieka tokia labai jautri tyla, susikaupimas prieš Didįjį Penktadienį – Kristaus Kančią. Vakare dar į specialų altorių pernešamas Švenčiausiasis Sakramentas, prie kurio visą vakarą (kai kur ir per naktį) žmonės pasilieka maldai. Nutyla prie Tos Dovanos, Kuri yra Pats Jėzus – pabūti, susikaupti Didžiojo Penktadienio šventimui.

„Didysis Ketvirtadienis tai ne tik diena, kurią buvo įsteigta Švenčiausioji Eucharistija, virš visko spindinti ir viską link savęs patraukianti. Didžiajam Ketvirtadieniui priklauso taip pat tamsioji naktis Alyvų kalne, Jėzaus vienatvė ir apleidimas, Judo išdavystė ir Jėzaus suėmimas, Petro išsigynimas, kaltinimai ir perdavimas pagonio Piloto teismui. Reikia įsigilinti į šiuo įvykius, nes juose pildosi mūsų išganymo slėpinys“, – jau kalbėjo Popiežius Benediktas XVI.

Jėzus išeina į naktį. Naktis reiškia nesusikalbėjimą ir vienas kito nematymą. Tai vienas kito nesupratimo ir tiesos aptemimo simbolis. Tai erdvė, kurioje pasislėpęs nuo šviesos veikia blogis. Jėzus, Kuris yra Šviesa, Naujiena, Tyrumas ir Gerumas, žengia į naktį. Naktis yra mirties simbolis ir štai Jėzus įžengia, kad ją sunaikintų ir kad prasidėtų nauja Dievo diena žmonijos istorijoje.

Jei kas paklaustų kokį Jėzaus bruožą labiausiai pabrėžia Evangelijos, turėtume atsakyti: jo ryšį su Dievu. Jis nuolat bendrauja su Dievu. Vienybė su Tėvu yra pats svarbiausias jo asmenybės bruožas. Per Kristų mes pažįstame Dievą. „Dievo niekas niekada nėra matęs“, – sako Šv. Jonas, „tiktai viengimis Sūnus... mums Jį atskleidė“ (Jn 1, 18). Dabar mes žinome koks iš tiesų yra Dievas. Jis yra Tėvas. Jis yra begalinis Gerumas, kuriuo galime pasitikėti. Šito pasitikėjimo mus moko Jėzus Savąja malda Alyvų Darželyje.

Matas ir Morkus mums sako, kad Jėzaus meldėsi „parpuolęs kniūbsčias“ (Mt 26, 39), kas reiškia visišką klusnumą. Tuo tarpu Lukas sako, kad Jėzus meldėsi atsiklaupęs. Šitaip jis į gimstančios Bažnyčios tradiciją įvedė maldą atsiklaupus. Atsiklaupdami maldai, krikščionys vienijasi su Alyvų Daržely besimeldžiančiu Jėzumi. Mes atsiklaupiame Dievo šlovės akivaizdoje ir kartu šiuo gestu paliudijame pasitikėjimą, kad Jis laimės.

Turime taip pat įsiklausyti į Jėzaus maldos Alyvų Kalne turinį. Jis sako: „Arba, Tėve, Tau viskas įmanoma. Atitolink nuo Manęs šitą taurę! Tačiau tebūnie ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu...“ (Mk 14, 36-37). Jėzaus Žmogaus valia išgąsdinta traukiasi atgalios. Tačiau būdamas Sūnus, Jis Savo žmogiškąją valią atiduoda į Tėvo rankas: ne Aš, bet Tu. Šitaip Jėzus perkeitė Adomo poelgį – gimtąją nuodėmę ir pagydė žmogų. Adomas sakė: ne tai, ko Tu, Dieve, nori, bet aš pats noriu būti dievas.

Kai žmogus priešinasi Dievui, tuo pačiu jis priešinasi ir tiesai apie save patį; jis netampa laisvas, bet susvetimėja. Mes esame laisvi tik tuomet kai laikomės tiesos apie save, kai vienijamės su Dievu. Tuomet mes iš tiesų pasidarome „kaip Dievas“. Savąja malda Alyvų Kalne Jėzus panaikino melagingą klusnumo ir laisvės supriešinimą bei tuo pačiu atvėrė kelią į tikrąją laisvę. Melskime Viešpatį, kad mokytų mus tarti „taip“ Dievo valiai ir padarytų mus tikrai laisvus.

Dievas dega troškimu mums atsiduoti. Todėl reikia, kad ir mes degtume troškimu Jį priimti. Pirmieji krikščionys atsiliepė šiam Kristaus troškimui dažnai priimdami Šventąją Komuniją. Tačiau nuo IX amžiaus, netgi vienuolynuose, Šventosios Komunijos priėmimas tapo retu. Tik nuo XVI amžiaus jėzuitų dėka vėl atsiranda dažnos Šventosios Komunijos praktika.

Šventasis Pranciškus Salezas leido Joanai Šantalietei  kasdien priimti Šventąją Komuniją ir nurodė Išpažintį atlikti du kartus per savaitę. Ji ištikimai tai vykdė trisdešimt vienerius metus. Jis jai sakė: „Jeigu kas klaus, kodėl taip dažnai priimi Šventąją Komuniją, atsakykite, kad norite išmokti mylėti Dievą, nuskaistinti sielą nuo netobulumų, gauti paguodos sielvartuose…  Paaiškinkite, kad dažnai priimti Šventąją Komuniją gali dviejų rūšių žmonės:  tobulieji, nes jie būna tinkamai nusiteikę ir, nepriimdami Šventosios Komunijos, patirtų didelę žalą nesiartindami prie tobulumo šaltinio;  netobulieji, kad užsidegtų troškimu tobulėti; stiprieji – kad nesusilpnėtų; silpnieji – kad sustiprėtų; sveiki – kad nesusirgtų; ligoniai – kad pasveiktų. Bet pridurkite, kad jūs esate netobula, silpna ir ligota, todėl jums reikia dažnai  priimti tobulumo Autorių, stiprybės Dievą ir jūsų sielos Gydytoją“.

Popiežius Pranciškus yra pasakęs: „Imkite ir valgykite Kristaus Kūną, gerkite Jo Kraują, nes dabar esate Kristaus Kūno nariai. Valgykite šį bendrystės ryšį, kad neprarastumėt vienybės; gerkite šią jūsų atpirkimo kainą, kad savęs nesumenkintumėt“.

Ar gresia mums toks pavojus? Prarasti vienybę, sumenkinti save pačius?

Mes prarandame vienybę kai nesame klusnūs Viešpaties Žodžiui, – sakė Popiežius Pranciškus, – kai negyvename kaip broliai, kai lenktyniaujame dėl pirmųjų vietų, kai nedrįstame liudyti meilės, kai nesugebame skelbti vilties. Eucharistija mums padeda išlikti vieningiems, nes Ji yra bendrystės ryšys, Ji yra Dievo Sandoros su žmonija išsipildymas, gyvasis Kristaus meilės ženklas. Jis nusižemino iki mirties, kad mes būtume vieningi. Dalyvaudami Eucharistijoje ir maitindamiesi Ja, mes einame keliu, kuriame nėra vietos susiskaldymui. Kristus, esantis su mumis duonos ir vyno pavidalais, reikalauja iš mūsų, kad meilės galia mes įveiktume visus susipriešinimus, kad gyventume bendrystėje su vargstančiaisiais, kad padėtume silpniesiems, kad broliškai rūpintumės tais, kurie nesugeba pakelti kasdienybės naštos, kuriems gresia prarasti tikėjimą.

Ką reiškia kitas žodis: sumenkinti save? Ką reiškia „atskiesti“ savo krikščioniškumą? Tai reiškia – leisti, kad mus paveiktų mūsų laikų stabmeldystės – atrodyti, vartoti, manyti, kad aš esu visko centras, lenktyniauti su kitais, arogantiškai skelbtis laimėtoju, niekada nepripažinti savo klaidų, nepripažinti, kad mums reikia pagalbos. Visa tai mus sumenkina, padaro mus vidutiniškais, drungnais, beskoniais krikščionimis, paverčia mus pagonimis.

Jėzaus pralietas Kraujas yra mūsų išganymo kaina. Jėzaus Kraujas mus nuplauna, kad būtume švarūs, be jokios nuodėmės. Žiūrėkime į Jį, gerkime iš Jo Šaltinio, kad nesumenkintume savęs, kad būtume apsaugoti nuo sugedimo. Tuomet pajusime, kad Jo malonė mus perkeičia. Mes ir toliau būsime vargšai nusidėjėliai, bet Kristaus Kraujas mus išvaduos iš nuodėmių ir sugrąžins mums orumą, apsaugos nuo sugedimo.

Eucharistija sudabartina Sandorą, Kuri suteikia mums šventumą, mus nuplauna, mus sujungia įstabia vienybe su Dievu. Šitaip suvokiame, kad Eucharistija tai ne premija geriesiems, bet stiprybė silpniesiems, nusidėjėliams (Popiežius Pranciškus).

Šiandien švęsdami Didžiojo Ketvirtadienio Eucharistiją, mes ne tik minime šį slėpinį, bet taip pat giedame Jam šlovę, kur išreiškiame dėkingumą Dievui už tai, kad Jis keliauja su mumis per mūsų skurdo dykumą, už tai, kad Jis mus išvedė iš vergijos, maitindamas mus savo Meile, Kristaus Kūno ir Kraujo Sakramente.

Šventasis Augustinas sako, kad Marija prieš pradėdama Jėzų Savo įsčiose jau buvo pradėjusi Savo širdyje.

Jėzus skundėsi šventajai Faustinai Komuniją priimančių sielų drungnumu: „Trokštu susivienyti su sielomis, Man didžiausias malonumas yra  susivienijimas su sielomis. Žinok, Mano dukra, kai ateinu į žmonių širdis Šventoje Komunijoje, Mano rankos pilnos įvairiausių malonių, kurias trokštu išdalinti sieloms, bet jos nekreipia dėmesio į Mane. Jos palieka Mane vieną, rūpindamiesi kitais dalykais.  Man labai liūdna, kad sielos nesupranta Mano Meilės.  Jos elgiasi su Manimi, lyg mirusiu.

Tai baisus Viešpaties skundas. Priimkime Jį su begaline meile ir pasiruošimu. Ar tikrai tikime Jo realiu buvimu Eucharistijoje, Duonoje, Kurioje Jis pasilieka? Kiek skiriame laiko, aplankydami Švč. Sakramentą bažnyčioje? Neretai matome uždarytas bažnyčios duris šiokiadieniais. Kodėl? Ne vienas kunigas sako: dėl saugumo, nes nesaugu palikti bažnyčią atvirą ir tuščią.

Ir vėl klausimas: kodėl ji yra tuščia? Ji tuščia dėl to, kad ten nėra mūsų. O kodėl nėra mūsų?Turbūt todėl, kad netikime pilnai realiu Jėzaus buvimu. Jėzaus Dieviškumu, kad Jis gali pasilikti Eucharistijoje. Tėvo siųsto Sūnaus, Kuris pasiliko su mumis ten, altoriaus namelyje, Švč. Sakramente.

Jėzus... Atraskime Jam laiko, ypač šį Tridienį. Naujai išgyvenkime ir įtikėkime. Ir nepalikime bažnyčios tuščios. Todėl prašykime, kad mūsų bažnyčios būtų atviros, kad jos nebūtų tuščios ir Jėzus nebūtų vienas. Jis, Kuris visų mūsų laukia. Dėl kurių, Jis iš meilės atiduoda Savo gyvybę. Dėl kurių Jis iš meilės pasilieka Duonoje, kad galėtų būti arčiausia mūsų.

Melskime, prašydami šios malonės šiomis dienomis. Atverkime Jam savo širdis, kad skaitydami Raštą – įtikėtume. Ir nenorėtume Jėzaus uždaryti ar užmušti, bet su Juo gyventume, kad būtume laimingi.

Amen.

Šiluva, 2018-03-29

GARBĖ IR KANČIA Verbos

Iz 50, 4-7; Ps 21, 8-24; Fil 2, 6-11;

Mk (14, 1-72). 15, 1-39. (40-47)

I. Šie girdėti pranašo Izajo ištarti žodžiai yra dar viena iš vadinamųjų Kenčiančio Viešpaties tarno giesmių, kurią sunku skaityti, prieš akis neturint evangelinių Kančios pasakojimų. Nors gal tai buvo tiesiog žodžiai apie pranašą, o gal ir paties pranašo, vieno šios knygos autorių, žodžiai, į kuriuos jis sudėjo savo paties likimą. „Likimas“, aišku, čia ne tas žodis. Gal geriau tiktų „duotybė“?! Tai, kas būna duota tam, kuriam „atvertos ausys“, kad klausytų, t. y. suprastų.

Lietuviškame vertime skaitome: „Viešpats DIEVAS davė man iškalbų liežuvį, kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą Jis žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys“ (Iz 50, 4). „Iškalbus“, žinoma, nebūtinai turi būti „mokytas“. Ir pranašas liaudies akyse, matyt, ne taip jau dažnai būtų siejamas su mokytumu, ypač laikais, kai mokytumas žmonėms įspūdžio nedaro ir didelio pasitikėjimo nekelia, tačiau šis pranašas kalba būtent apie šią dovaną, bent jau hebrajiškametekste: „Viešpats DIEVAS davė man mokytų liežuvį“ (Iz 50, 4).  Veiksmažodis, kuris lietuviškai perteikiamas kaip „[kad] gebėčiau…“, o hebrajiškai – „kad žinočiau, [kaip]…“: Lieka klausimas – „ką?“ Ir šioje vietoje yra žodis, kurį visi vertėjai verčia spėliodami, nes nežinoma, ką tas žodis iš tiesų reiškia (jis pavartotas tik šį vienintelį kartą). Gali reikšti pagalbą, gali ir atsakymą. Tada turėsime: „…kad žinočiau, ką atsakyti suvargusiam…“ Toliau galima skaityti ir taip: žodis pažadina kas rytą, pažadina mano ausį, kad klausyčiau kaip mokytiniai… ir žinočiau, kokį duoti suvargusiam žodį…

Gal ir nepaguos tų, kurie su nepasitikėjimu žiūri į mokytus, vis dar laikydamiesi klišės, kad Dievas tikrus dalykus leidžia suprasti ne išmintingiesiems ir gudriesiems, o mažutėliams. Gera žinoti, kad Biblijoje yra vietos ir kitiems, kuriems duota ieškoti, mąstyti, siekti suprasti ir žinoti. Žinoma, kad galėtų duoti atsakymus „suvargusiems“…

Žinojimas leidžia ieškoti atsakymų, kurie stiprintų ne tuščiais pažadais ir padūsavimais kartu. Nors kartais padūsavimai lieka paskutinė galima paguoda situacijoje. Mokytas žodis, kurį pranašas duoda suvargusiems, toli gražu ne visada liūliuojantis ir rypuojantis kartu su kenčiančiais, lenkiantis prie jų, „bučiuojant žaizdas“. Dažnai tas žodis rūstus ir reiklus, kaip gydytojo, reikalaujančio iš šių „suvargusiųjų“ pagaliau susirūpinti savo sveikata, o ne vien laukti morfijaus skausmui numalšinti ar greitai veikiančių antibiotikų. Toros Mokymas, dar kitaip Įstatymas, kurį rašė pranašai, tokie kaip šios giesmės autorius, patys perėję patyčių ir pažeminimo dykumas, kankinystės slėnius, skelbė jį, ir likę „nesugėdinti“. Jie tikrai nebuvo populiarūs. Jų nebuvo klausomasi, jie nebuvo girdimi. Iš jų buvo tyčiojamasi. Tačiau Mokymas, kurį jie perdavė „suvargusiems“ (nuo gyvenimo beprasmybės, tremties, priespaudos), išliko ir pasiliko.

Giesmėje mokytumas, mokymas, o ne sumanumas ar iškalba, skirta jausmingai paguodai, akcentuojami kaip pranašo duotybė, patvirtina ir rabiniškas skaitymas. Aramėjiškoje parafrazėje, Targume, ši eilutė interpretuojama taip: „Viešpats Dievas davė man liežuvį tų, kurie moko, kad žinočiau, [kaip] mokyti išminties teisųjį, kuris nusilpo[trokšdamas] Mokymo žodžių. Todėl kas rytą jis pakelia anksti siųsti savo pranašus, kad gal prašaunančių pro šalį ausys bus atvertos, ir jie ims girdėti mokymą“.

Ir Zohare, mistiniame Toros komentare, ši pranašo eilutė interpretuojama kaip Izraelio pašventinimas per Torą, Mokymą, kuriam suprasti ausys atveriamos kas rytą tam, kuris yra „prisiklijavęs“ prie Toros.

Šitokia interpretacija, žinoma, mažai ką bendro turi su tuo, ką šį sekmadienį katalikai girdi ir ką mąsto, klausydami Šventojo Rašto skaitinių, eidami į bažnyčias su verbomis ir vienydamiesi širdyje su vieno Teisiojo Kančia, kuri leidžia solidarizuotis su visais kitais kenčiančiais ir suvargusiais. Ir, žinoma, šiame solidarume Mokymo troškuliui vietos nelabai ir lieka. Bet galėtų likti, suvokiant, kad ausys, kas rytą atvertos Toros žodžiams, įgalintų ne tik tvarstyti žaizdas, bet ir jas gydyti, kad tie, kurie nesuvokė, ką daro, geriau suprastų ir taisytų tiek savo gyvenimą, tiek pasaulį.

Norėčiau, kad ši giesmė padėtų bent jau sužadinti troškimą suprasti, kodėl kenčia tie, kurie kenčia; ir kaip gydyti esamą situaciją be sentimentalių šniurkščiojimų ir graudulingumo, solidarizuojantis, bet nieko asmeniškai nesiimant.

Būkime atviri Dievo Žodžiui ir pirmiausia tegul Tas Žodis gydo mūsų širdis, kad jos būtų supratingos, mylinčios ir gailestingos, tik tada galėsime padėti kitiems.

II. Apaštalas Paulius šio sekmadienio antrame skaitinyje Laiške filipiečiams rašo, kad Jėzus atsižadėjo egoizmo, tuštybės bei ambicijų ir tapo nuolankus. Jis visiškai apiplėšė Save, kad galėtų priimti Dievo valią (žr. Fil 2, 6-8). Dėl mūsų tapdamas Žmogumi Dievo Sūnus pasidarė vargšas, kad mes būtume turtingi. Jis užėmė tarno, netgi vergo padėtį, kad išlaisvintų mus iš nuodėmės. Jis ištvėrė mirtį, kad mes galėtume amžinai gyventi su Dievu.

Jėzus be galo mylėjo. Jis visiškai atsidavė Savo Tėvo planui ir mums. Ar kada nors galėjome tikėtis tokios meilės? Jėzaus nuostatą gerai atspindi Marija iš Betanijos (žr. Mk 14, 3). Prieš pat Jėzaus mirtį ji iš meilės patepė Jį brangiu ir kvapniu gryno nardo tepalu, kuriam turbūt išleido visas savo santaupas. Nepaisydama, kad tepalas brangus, ji išliejo ant Jėzaus visa, ką turėjo vertingo. Netikintiems stebėtojams tasai žingsnis pasirodė beprotiškas ir tiesiog juokingas (žr. Mk 14, 4-5), tačiau meilė pastūmėjo ją visas savo lėšas ir tiesiog visą save „iššvaistyti“ dėl Jėzaus, kaip Jėzus iš meilės Tėvui Save „iššvaistė“ dėl mūsų.

Marija taip pasielgė žinodama, kaip Jėzus ją myli. Ji pažinojo Jo švelnumą ir jautrumą. Per Jo gailestingumą suvargusioje ir atgailaujančioje jos dvasioje ištryško nauja gyvybė. Šventosios Dvasios padedami ir mes, kaip ir Marija, galime pažinti Jėzų.

Šiandien vėl prisimename mūsų Gelbėtojo mirtį ir prisikėlimą. Ir mes, kaip Marija, galime patepti Jėzų savo meile. Didžiosios Savaitės liturgija – nuostabi proga išlieti Jam visa, ką turime – savo laiką, pinigus, jėgas, savo gyvenimą. Tad šią Savaitę sudėkime prie Jo kojų viską, kas mums brangu, ir prašykime  užlieti mus galia mylėti Jį labiau už visa kita.

Atsisakykime visko, kas mus nuo Jo skiria, kad suvienyti Jo mirtimi drauge su Juo prisikeltume naujam gyvenimui.

Visi, kurie pasikliauna nukryžiuotu Jėzumi pelno Dievo gailestingumą, kuris išgydo nuo mirtinų nuodėmės nuodų. Dievo sprendimas žmonėms ypač galioja kantrybės netekusiems sutuoktiniams, įgeltiems nusivylimo, neištikimybės, nusigręžimo ir apleidimo pagundos. Taip pat jiems Dievas Tėvas dovanoja Savo Sūnų Jėzų, ne tam, kad juos pasmerktų, bet kad išgelbėtų: jei jie pasiveda Jam, juos išgydo Savo gailestingąja meile, kuri tykšta iš Jo Kryžiaus, malonės, kuri atnaujina ir sugražina į santuokinio ir šeimos gyvenimo kelią, galia.

Reikia tikėti Dievo gailestingumu ir Jo šauktis. Šv. Jono Pauliaus II knygoje „Atmintis ir tapatybė“ rašė apie gelbstinčią gailestingosios Dievo Meilės žinią pasauliui prieš jame prasidedančią dviejų baisiųjų diktatūrų – fašizmo ir komunizmo – tironiją, apie gailestingumą kaip ribą, kuri yra nustatyta blogiui.

Dievo meilė yra be ribų, ji nugali, ji triumfuoja, todėl ir šiandien turime artintis prie šio slėpinio. Turime prašyti Jėzų perkeisti Savuoju gailestingumu ir mūsų širdis, nes tik Jis gali išgydyti nuodėmės suniokotą žmogų, tik Jis gali patenkinti didžiausią žmogaus poreikį būti priglaustam – panašiai, kaip Šv. Jonas buvo prisiglaudęs prie Jėzaus. Šiandien verta prisiminti, kaip Jėzus apreiškė Tėvo Širdį. Evangelijų palyginimuose (pvz., apie sūnų palaidūną, gerąjį samarietį) pamatykime save pačius – tuos, kurių Tėvas laukia, norėdamas priglausti, tuos, kurie yra kviečiami gyventi šiuo gailestingumu.

Mūsų vieta – būti Jėzaus Širdyje, kad būtume prie Dievo Gailestingumo Šaltinio. Šv. Faustinos pavyzdžiu padrąsinti nebijokime žengti į Gailestingumo slėpinį, paakinti neatidėlioti, priimti Šventąją Dvasią, duodančią gailestingumui atvirą širdį, priminti siuntimą būti Jėzaus gailestingumo apaštalais pasaulyje.

Gal kyla klausimas: Ar Dievo gailestingumas nepanaikina Dievo teisingumo? Sūnaus palaidūno kelias – tai mūsų jaunystės kelias, kuris dažnai tęsiasi visą gyvenimą, nes savęs ieškojimas dažnai vyksta net klaidžiojant klystkeliuose, tikrumo ieškant pasaulyje. O Viešpats kviečia stabtelėti, atrasti tikrąją realybę – savo gyvenimą bandyti pamatyti giliau, Dievo perspektyvoje, Jo žvilgsniu. Ši gilesnė perspektyva padės Didžiąją Savaitę aiškiau suprasti, kad Dievo teisingumas pranoksta žmogaus supratimą ir sykiu tobulai dera su Jo Gailestingumu.

Viešpats, kaip neretai ir mūsų žemiškieji tėvai, geriausiai žino, ko mums labiausiai reikia. O tai ir yra Dievo Meilė, Jo Gailestingumas, leidžiantis išgyventi šią dieną. Semkimės Dievo Gailestingumo patirties iš didžiųjų šaltinių – Šventojo Rašto, Eucharistijos, Sutaikinimo Sakramento, priimant Dievo Gailestingumą, Kuris gali numalšinti troškulį, leisti gyventi Dievo Karalyste jau šiandien, patiriant jos ramybę ir palaimą.

Eucharistijoje ypatingai atkartojama Jėzaus kančia ir mirtis ant Kryžiaus – pats svarbiausias žmonijos istorijoje gailestingumo, dosnumo, intymumo aktas, kai didžiausias žmogaus nusikaltimas perkeičiamas į pasiaukojimą. Už šį gailestingumą mes niekada nesugebėsime Dievui atsidėkoti.

Švenčiant Eucharistiją melskimės, kad visi žmonės patirtų, Koks Gailestingas yra Viešpats. Apgailestauju, kad ne visi žmonės atsiliepia į Viešpaties kvietimą – būti Jo Meilės, t. y. karališkų vestuvių pokylio, dalyviais. Daug žmonių yra „žmonės iš kryžkelių“, abejojantys, besiblaškantys, daug renkasi blogio kelius, dvasios elgetystę. Tačiau džiaugsmą teikia žinia, kad esame Jėzaus išgelbėti, kad prireikus savo tikėjimo kelionėje, susitaikydami su Dievu, vėl galime atkurti su Juo meilės ryšį – išbaltinti savo drabužį Avinėlio Kraujyje.

III. Verbų sekmadienį bažnyčios būna pilnesnės, nei paprastai. Šiandien jose galima pamatyti tuos žmones, kurie paprastai nemato reikalo dalyvauti sekmadienio Šv. Mišiose, tačiau – ir tai irgi kelia savotišką nuostabą – visus būna apėmęs savotiškas džiaugsmas ir dvasios giedra. Žinoma, šios dienos apeigos yra ypatingos ir tam tikra prasme, unikalios. Netenka stebėtis, kad tai irgi patraukia žmones, negalima paneigti, kad minioje yra ir abejingų tikėjimui ar net vadinančių save netikinčiais, kurie atėjo vien tik patenkinti smalsumą.

Vis tiktai šie svarstymai negali atmesti fakto, kad vienokiu ar kitokiu būdu šiuos žmones prie Savęs patraukė Pats Jėzus Kristus, ir mūsų bažnyčias užpildžiusios minios labai panašios į tą Jeruzalės žmonių minią, susibūrusią aplink Viešpatį, Jam įžengiant į Jeruzalę.

Pažvelkime į tai, kaip Kristus ėmė rengtis įžengimui į miestą. Anksčiau Jis niekuomet nekeliaudavo raitas, tačiau ši diena buvo išskirtinė. Raitelį ant žirgo būtų galima susieti su karais, su senovės karaliais, grįžtančiais iš kruvinų žygių, su Romos kareiviais, šuoliuojančiais pavergtos Jeruzalės gatvėmis, todėl Jėzus pasirinko gyvulį, nuo seno laikytą taikos simboliu. (Asilą, kaip taikaus Mesijo pasirodymo simbolį, pirmas mini pranašas Zacharijas – 9, 9). Atėjęs į kaimyninį Betfagės kaimą, Jis nusiuntė mokinius ieškoti asilaičio. Šeimininkai, sužinoję, kad jo reikia Mokytojui, su džiaugsmu jį atidavė. Vietoj balno asilo nugarą apdengė apsiaustais. Užsėdęs ant jo, Jėzus ėmė leistis nuo Alyvų kalno.

Jis, Karalius, skelbiąs taiką, keliavo beginklis, apsuptas piligrimų, šaukiančių: „Osana! Garbė Tam, Kuris ateina Viešpaties Vardu!“ (Mk 11, 9-10).

Galilėjiečiai ir betaniečiai kaip įmanydami stengėsi papuošti Mesijo triumfo procesiją. Po kanopomis klojo alyvmedžių šakeles, ant kelio tiesė drabužius; vaikai bėgo paskui Jėzų mojuodami palmių šakomis.

Apaštalai džiūgavo. Pagaliau atėjo ilgai lauktoji diena! Jie balsiai šlovino Dievą pritardami miniai.

Kai tik išniro Jeruzalės panorama, nutvieksta besileidžiančios saulės, nuaidėjo Mesiją šlovinanti žodžiais: „Garbė Karaliui, Kuris ateina Viešpaties Vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“ (Lk 19, 38).

Jų pasitikti išbėgo kiti maldininkai. Čia būta ir fariziejų. Išgirdę šaukiant „Osana Dovydo Sūnui!“ (Mt 21, 15), – jie pasibaisėjo. Vadinasi, iš tikrųjų kiekvieną valandėlę gali įsiliepsnoti maištas!

–        Rabi! – šaukė jie. – Sudrausk Savo mokinius!

–    Sakau jums, – atsiliepė Jėzus, – jei šitie tylės – akmenys šauks!

Tačiau nepaisant aplink trykštančio džiugaus jaudulio, Jėzaus Veidas buvo liūdnas. Einantieji šalia matė iš Jo akių ištryškusias ašaras. Jis verkė Jeruzalės – Pažadėtojo miesto ir aklųjų miesto.

–    O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! – pasakė Jis. – Deja, tai paslėpta nuo tavo akių. Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu; jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus su tavim ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto… (Mt 21,1-11; Mk 11,1-10; Lk 19,29-38; Jn 12,12-18).

Kai saulė priartėjo prie horizonto, procesija pasiekė miesto sieną.

Triukšmas, kilęs prie rytinių vartų, sužadino daugelio miestiečių smalsumą. Pamatę Žmogų, jojantį procesijos, giedančios himnus, priešakyje, jie nustebę klausinėjo: Kas Jis toksai? O maldininkai didžiuodamiesi jiems aiškino: Tai Pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto… (Mt 21, 10-11).

Hierarchai visiškai sutriko. Tokio audringo liaudies meilės protrūkio jie niekaip nesitikėjo. Štai visas pasaulis eina paskui Jį, – sunerimę kalbėjo jie vieni kitiems (žr. Jn 12, 19). Atrodė, kad visos jų pastangos nuėjo perniek. Kol kas nebuvo galima griebtis jokių atvirų veiksmų prieš Nazarietį, nes jie tik skatintų liaudį maištauti. Į Jeruzalę Velykoms atvyko šimtai tūkstančių žydų; perpildytame įsiaudrinusių žmonių mieste vienas neteisingas žingsnis galėjo sukelti sprogimą.

Tuo tarpu Jėzus perjojęs šventiško miesto gatvėmis nusėdo nuo asilo ir įėjo su mokiniais į Šventovės kiemą. Iš Jo laukta ypatingų žodžių ir poelgių, bet Jis tylėdamas apžiūrėjo Šventyklą, nelyginant Karalius, tikrinantis Savo valdas, o artėjant nakčiai vėl išvyko į Betaniją.

Jėzaus palydovai, matyt, pasijuto kiek apvilti. Nieko neįvyko, nebuvo jokių ženklų. Tačiau jie tikėjosi, kad, sutikęs būti pagerbtas kaip Karalius, Jėzus veikiai parodys Mesijo galią ir atskleis Savo sumanymus.

Išganytojo atėjimas buvo „Mesijo eros“ pradžia. Dievas įėjo į žmonijos gyvenimą, priartėjo prie jo taip arti, kaip niekad iki tol. Šis susitikimas ir buvo Teismas, prasidėjęs tada, kai paniekintas Mesijas, Meilės ir Tiesos Šauklys, privertė žmones rinktis: priimti Jį ar atmesti.

Kodėl tokia galinga Piktoji dvasia, kad šitiek bloga padaro, sugundo žmones, savo rankose laiko visas vadžias, ir net Dievui, atrodo, labai sunku ją sudrausti?Bet kodėl mes visa negera priskiriam Piktajai dvasiai? Ir stichines nelaimes, ir žemės netobulumą, ir blogų žmonių darbus, ir mūsų silpnumą, neatsakingumą, apsileidimą, piktumą, pagiežą?

Kodėl už viską, ką padaro nedoras žmogus, turėtų atsakyti Piktoji dvasia? Ar ne per daug jai garbės? Ar ne per daug suverčiam ant jos? Ar ne per daug kratomės to, ką sugadinam mes patys? Be to: Dievas yra kaip Šaltinis ir Pamatas, o Piktoji dvasia regimai būti negali, kol mes jai neatsiduodam, kol jai neleidžiam per mus egzistuoti, per mus pasireikšti!

Elizabeth Gaiuain nardė 40 pėdų gylyje. Žinojo, kad neturėtų to daryti viena, bet pasitikėjo savimi. Srovės buvo nedidelės, o vanduo – toks šil­tas, skaidrus ir viliojantis. Kai Elizabeth sutraukė mėšlungis, iš karto suprato, kokia buvo kvaila. Tai buvo pilvo mėšlungis, kuris pri­vertė ją susiriesti. Bandė nusisegti specialų gramzdinantį dir­žą, bet buvo taip susirietusi, kad negalėjo pasiekti sagties. Ji ne­galėjo judėti, skendo ir vis labiau bijojo. Žinojo, kad balione greitai baigsis deguonis. Norėjo pamasažuoti pilvą, bet negalėjo išsitiesti ir rankomis pasiekti sutrauktų raumenų.

Pagalvojo: „Negalima, kad viskas taip vyktų ir toliau! Reikia ką nors daryti!“ Tiesiog negalėjo ji taip pražūti be pėdsakų, niekam nieko nežinant. Mintimis šaukėsi pagalbos: „Kas nors padėkite man!“

Tam, kas nutiko, nebuvo pasiruošusi. Staiga pajuto kažką iš nugaros pusės baksnojant į pažastį. „Rykliai!“ – pamanė. Ją apė­mė tikras siaubas ir neviltis. Kažkas stipriai patempė ją už rankos.

Pamatė akis – tai buvo pačios nuostabiausios akys, kurias jai kada nors teko matyti. Gali prisiekti, kad jos šypsojosi. Tai buvo didelio delfino akys. Žiūrėdama į šias akis pajuto, kad ji saugi. Ją baksnodamas jis plaukė toliau. Jo pelekas buvo po jos pažastimi, o ranka – jam ant nugaros. Taip apkabinusi ir atsipa­laidavusi leidosi plukdoma.

Pajuto, kad šis gyvūnas nori ją apsaugoti, pagydyti ir iškelti į vandens paviršių. Kai tik iškilo, pilvo mėšlungis praėjo; jau­tė, kad delfinas prie to prisidėjo.

Iškilęs į paviršių jis ją plukdė kranto link. Kai buvo visai arti kranto, susirūpino, kad jis gali užplaukti ant seklumos, ir nu­stūmė jį giliau į vandenį, iš kur jis stebėjo – manau, norė­damas įsitikinti, kad jai nieko neatsitiko.

Pasijuto lyg ne šiame pasaulyje. Nusiėmė gramzdą, deguo­nies balioną, viską, ką vilkėjo, ir nuoga grįžo į vandenyną pas delfiną. Jautėsi tokia lengva, laisva ir gyva, tenorėjo tik žaisti ir džiaugtis laisve. Delfinas paėmė ją ant nugaros ir žaidė. Pastebėjo, kad kiek toliau plaukiojo daugiau delfinų.

Po valandėlės jis grąžino Elizbeth į krantą. Buvo ji labai pavargusi ir išsekusi, ir jis nuplukdė ją į seklumą, kur buvo saugu. Tada jis pasisuko šonu ir viena akimi žvelgė į ją. Regis, taip vienas į kitą jie žiūrėjo visą amžinybę; būnant tokios transo būklės, Elizabeth užplūdo prisiminimai. Tada jis išleido vieną vienintelį garsą ir nu­plaukė su kitais.

Šiandienos Jėzaus žvilgsnis ir mane įtraukė į Amžinybės ilgesį. Tokias Jėzaus mylinčias ir gailestingas akis matysiu jau stingstančias Didįjį Penktadienį. Kad atrasčiau prasmę, man reikia atsakyti į vieną klausimą ir patikėti atsakymu: Ar Jėzus mirė už mane? Tada visi žiaurumai ir mirtys bent jau nebus beprasmės. Tačiau, to negana. Man to neužtenka. Neužteko ir Dievui. Tačiau, kol kas reikia patikėti Jėzaus kančia. Kitaip negalėsime patikėti prisikėlimu.

Šiandien prašysiu Dievo malonės patikėti, kad Jėzus tikrai mirė už mane.

Šiandien prisiminiau kentėjusius ir kenčiančius brolius krikščionis Sirijoje, Irane, Afrikoje ir kitur.

Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad galiu laisvai Jį išpažinti.

Jėzau, šventasis bei pateptasis, atiduodu Tau visa, kas esu ir ką turiu – ir bloga, ir gera. Atiduodu Tausavo nuodėmes, silpnybes, visa, ką myliu ir kas man brangu, atiduodu turtus, baimę, viltis. Išlieju priešais Tave savo gyvenimą. Priimk mano meilę ir patrauk mane prie Savęs.

Amen.

Šiluva, 2018-03-25

SVAJONIŲ SKRYNIA

Ir vėl klevų alėja

Tėviškėn grąžina,

Pavargęs kryžius –

Linksta vakarop,

Dulkėtu vieškeliu

Mokyklon bėgom

Ir niekad nepasakėm,

Gal sustok.

Bučiavo basas kojas

Ryto rasos,

Veiduose žaidė

Saulės spinduliai,

Su aitvarais skrajojo

Mūsų svajos,

Tikėjom, kad teks

Laukti neilgai.

O atminimų skrynią

Puošėm akmenėliais,

Mėnuliui liepėm

Saugot naktimis,

Vaikystės spindesys

Sugrįžta vėlei,

Tik niekada

Negrįžta praeitis.

Girkalnis, 2017-07-13

ACH TA VAIKYSTĖ

Pro tėviškės namus

Tas pats upelis teka,

Pavasariais jis bando –

Ieškoti duburių,

Močiutės pasaka –

Legenda virtus,

Kad ieško jis,

Čia lobių paslėptų.

Pakrantėmis žydėjo –

Ievos ir erškėčiai,

Krūmokšniuose paukšteliai

Suko lizdelius,

Prie šių krantų

Bėgiodami užaugom,

Tarytum vakar buvo –

Tai gerai menu.

Čia skynėm ajerus,

Motulė duoną ant jų kepė,

Kvepėjo visas kaimas –

Duona, ajerais,

Bučiavo skruostus

Rytmetinė saulė,

O šiandien taip, atrodo,

Buvo neseniai.

Girkalnis, 2017-07-12

ROŽĖ PRIE NAMŲ

Kasmet vis skleidžiasi

Raudona rožė,
Prie tėviškės

Sodybos pamatų,

Jai atminties nuolat

Pavydi žmonės,

Ją prisiminęs –

Aš liūdžiu.

Vaikystė, vasara

Ir vėl rugsėjis,

Dabar jis skausmą

Sukelia širdy,

Tuoj vėl voratinkliai

Sklaidys be vėjo,

O rudens debesys

Mane virkdys.

Senatvę jaučia –

Namas, sodas

Ir metai man

Neleidžia paskubėt,

Tiktai nepasiduoda –

Liūdesiui, vienatvei,

Raudona rožė –

Ji nenustoja vis žydėt.

Girkalnis, 2017-07-11

SONETAI VASARAI

Su rytmečio rasa,

Žiedais ir upių vingiais,

Keliaukime pažinti,

Peizažą Lietuvos,

Ar mokam džiaugtis tuo,

Ką gera turim,

Ar lydi kasdienybę,

Dejonės nuolatos?

Pajuskim žemės kūną –

Ir jos alsavimą krūtinės,

Kur darbščios bitės renka,

Nektarą iš žiedų,

Žiogeliai smuikais griežia,

Nes vasarėlė bėga,

Kaip bangos Baltijos,

Kurių kasdien ilgiuos.

Tarp mėnesienos tolių

Ir vakaro jaukumo,

Pajuskim vienas kitą,

Jaunystės svaiguly,

Per sidabrinę šviesą –

Keliaukime laimingi,

Kol ryto grožis skleisis,

Saulutės spinduly.

Dar vasara žydės –

Veiduose mylimųjų

O akyse vingiuos

Viliojantys keliai,

Skubėkime mylėti,

Kol plaka mūsų širdys,

Kad pasiruoštum pjūčiai –

Boluoja jau laukai...

Girkalnis, 2017-07-09

ANT TĖVIŠKĖS SLENKSČIO

Po perkūnijos dar pasėdėsiu,

Aš ant gimtojo slenksčio namų

Ir namolio saulutę lydėsiu,

Kol sulauksiu antrųjų gaidžių.

Virš galvos jau žvaigždžių milijonai,

Suskaičiuoti norėčiau visas,

Iš jaunystės sugrįžtantis rojus,

Džiaugsmo primena pilnas dienas.

Ir ta meile norėčiau dalintis,

Kam vienatvėje būna sunku,

Sugrąžinti jau gęstančią viltį,

O gerumą dalintis per pus.

Pasivaikščioti miško takeliais,

Brolis mėnuo mums kelią nušvies,

Nes vienatvėje širdis mums gelia,

Tam nereikia jokios priežasties.

Kai svajonių žiedai bus pražydę,

Apkabins vakarinė vėsa,

Dar nebūsim prabėgę vaikystės,

Kai antrųjų gaidžių sklis daina...

Girkalnis, 2017-07-08

VASAROS BRANDA

Kai viskas veržiasi gyventi:

Į dieną, lietų, šviesą,

Kur savo išmintį paslėpus –

Sugrįžta praeitis,

Tai dabartis džiaugsme –

Viduvasaris, liepa,

Tad atsiverk malonei,

Meilei – amžiams tai išliks.

Įkvėpki savo dvasią veikti

Ir nebijok sunkumų,

Nes viskas panašu į žolę,

Kaip žiedas jau rytoj nuvys,

Per dieną, naktį šnara

Viešpaties malonė,

Kad tik suspėtum –

Žinok, kad visa tai įvyks.

Priklauso kokį sėjau –

Dievo Žodžio – blogio grūdą,

Tokį ir derlių imsiu –

Aruodai bus pilni,

Kai baigsis vasara –

Pjūtis bus prasidėjus,

Tą šiandien jausti galim

Kiekvienas širdimi...

Girkalnis, 2017-07-06