KIENO PUSĖJE? XXVI eilinis sekmadienis

KIENO PUSĖJE?

XXVI eilinis sekmadienis

Sk 11, 25- 29; Ps 18, 8-14;

Jok 5, 1-6; Mk 9, 38-43. 45. 47-48

I. Skai­čių kny­ga, ket­vir­to­ji To­ros ar­ba Pen­ta­teu­cho da­lis, yra daug įdo­mes­nė, ne­gu at­ro­dy­tų iš bu­hal­te­ri­ja dvel­kian­čio jos pa­va­di­ni­mo. Bū­tent jo­je per­skai­to­me apie gar­si­ą­ją Ba­la­a­mo asi­lę – Vieš­pats jai at­vė­rė bur­ną ir ji ne tik pra­bi­lo žmo­gaus bal­su, bet ir sa­vo šei­mi­nin­ką Ba­la­a­mą, pa­go­nių žy­nį, siun­čia­mą pra­keik­ti izraelitų, at­grę­žė į tik­rą­jį Die­vą ir pa­ska­ti­no gar­siai lai­min­ti sa­vo prie­šus, užuot juos pra­kei­kus. Varg­šas Ba­la­a­mas vė­liau kris nuo tų pa­čių iz­ra­e­li­tų ka­la­vi­jo kar­tu su pen­kiais Mid­ja­no ka­ra­liais.

Tie­sa, kny­go­je mi­ni­mas žmo­nių sker­dy­nes, plė­ši­ka­vi­mą, be­lais­vių ir ka­ro gro­bio da­ly­bas Šven­to­jo Rašto ty­ri­nė­to­jai da­bar pri­ski­ria ti­kė­ji­mo sri­čiai, o ne tik­ro­vei. Fan­tas­ti­niais per­ga­lės vaiz­dais esą siek­ta skelb­ti es­cha­to­lo­gi­nį Die­vo trium­fą. Bet Skai­čių kny­go­je ne tik skai­čiuo­ja­ma, ka­riau­ja­ma ar nuo­lat skun­džia­ma­si mais­to sto­ka. Čia ran­da­me ir pra­žy­du­sią Aaro­no laz­dą (vė­liau ji pa­sko­lin­ta Šv. Juo­za­pui), ir nuo­sta­bų ku­ni­giš­ką­jį palai­mi­ni­mą, ku­ris iki šiol gy­vuo­ja li­tur­gi­jo­je ir ža­da Vieš­pa­ties Vei­do Švie­są, ra­my­bę, ma­lo­nin­gu­mą.

Evan­ge­lis­tas Ma­tas, pa­sa­ko­da­mas Tri­jų Ka­ra­lių is­to­ri­ją, min­ti­mis tu­rė­jo nu­klys­ti į Skai­čių kny­gą. Betlie­jaus žvaigž­dė, ro­džiu­si ka­ra­liams ke­lią pas Kū­di­kė­lį, yra lyg ai­das Skai­čių kny­gos pra­na­šys­tės apie žvaigž­dę, ku­ri pa­te­kės iš Jo­kū­bo. Smal­sus skai­ty­to­jas šio­je kny­go­je ap­tiks ir ki­tų įdo­my­bių. Pa­vyz­džiui, neištikimy­be įta­ria­mos žmo­nos pri­saik­di­ni­mo apei­gas su pa­vy­do grū­dų at­na­ša ir pa­slap­tin­gu kar­ty­bės van­de­niu, ne­šan­čiu pra­kei­ki­mą. O štai sky­riu­je apie va­di­na­mų­jų na­zi­rų nuo­sta­tus ga­li­ma pa­gau­ti Jo­no Krikš­ty­to­jo pa­na­šu­mą į anuos as­ke­tiš­kus pa­si­šven­tė­lius.

Skai­čių kny­go­je tik­rai ne per daug skai­čių. Du kar­tus vyk­do­mas tar­si gy­ven­to­jų su­ra­šy­mas ir skaičiuojami vy­rai, pa­jė­gūs ne­šio­ti gin­klą. Pir­mą sy­kį iš dvy­li­kos Iz­ra­e­lio gi­mi­nių su­si­da­ro įspū­din­ga dau­giau nei 600 tūks­tan­čių vy­rų ar­mi­ja. Per ant­rą­jį su­ra­šy­mą skai­čiai pa­na­šūs. Ir vėl įta­ri­mas kny­gos au­to­rius ku­ni­gus fan­ta­zuo­jant. Ar ben­druo­me­nė iš­pu­čia­ma tam, kad pro­por­cin­gai pa­kil­tų ir Die­vo ga­ly­bė? Čia pat pra­šo­si ir iro­niškas klau­si­mas: ko­dėl to­kia mil­ži­niš­ka ka­ri­nė jė­ga 40 me­tų klai­džio­ja po dy­ku­mą, nie­kaip ne­įgy­da­ma Ka­na­a­no že­mės, ku­ri jai Vieš­pa­ties pa­ža­dė­ta? Pa­reng­ti šven­ta­jam ka­rui, spin­din­tys sa­vo pa­la­pi­nė­mis ir šlo­vi­na­mi net pa­go­nių žy­nio lū­po­mis, ne­su­skai­to­mi Iz­ra­e­lio tūks­tan­čiai tik ret­kar­čiais at­si­du­ria mū­šio lau­ke. Daug daž­niau jų di­dy­sis prie­šas yra ne sve­tim­ša­liai ka­ra­liai, o Pats Die­vas. Su Juo ko­vo­ja­ma, Jis yra ne­pa­si­ten­ki­ni­mo šal­ti­nis.

Iz­ra­e­lio tau­tos dy­ku­ma, tu­rė­ju­si bū­ti nau­jo, iš­lais­vin­to ir pa­lai­min­to, gy­ve­ni­mo įžan­ga, tam­pa bergždžių klajo­nių ir ne­si­bai­gian­čio mur­mė­ji­mo vie­ta. Iš čia ra­sis vė­les­nės bib­li­nės nuo­ro­dos į Me­ri­bos vandenis ar Ma­sos die­ną kaip į maiš­to ir įžū­laus ne­klus­nu­mo vir­šū­nę. Ko trū­ko aniems lais­vės žy­gio da­ly­viams, tur­būt ži­no­me iš sa­vo­jo At­gi­mi­mo lai­kų baž­ny­ti­nės re­to­ri­kos. „Kas duos mums mėsos pavalgyti? Atsimename žuvis, kurias Egipte dykai valgydavome, agurkus, melionus, porus, svogūnus ir česnakus. Mūsų stemplės susitraukė! Visiškai nieko nėra! Vien maną temato mūsų akys“ (Sk 11, 4-6).

Verks­min­gi rei­ka­la­vi­mai duo­ti mė­sos pri­baigs Mo­zę. Įtū­žęs jis mes Die­vui pa­šai­pos ku­pi­ną prie­kaiš­tą: „Argi aš pradėjau visą šią tautą? Nejau aš juos pagimdžiau, kad turėtum man sakyti: ‚Nešk juos ant rankų, kaip kad žindyvė nešioja nenujunkytą kūdikį‘, ­ į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjai jų protėviams? Iš kurgi imsiu mėsos visiems šiems žmonėms? Juk jie pas mane eina, verkia ir sako: ‚Duok mums mėsos pavalgyti!‘ Aš vienas nepajėgiu nešti visų šių žmonių, nes jie man per sunkūs“ (Sk 11, 12-14). Ga­liau­siai Mo­zė pra­šys sau mir­ties, kad baig­tų­si jo ne­lai­mė. To­kia­me fo­ne pa­si­ro­do sep­ty­nias­de­šimt pa­rink­tų se­niū­nų, jiems su­tei­kia­ma da­lis Mo­zės dva­sios ir ga­lia pra­na­šau­ti.

Šis Skai­čių kny­gos epi­zo­das bū­na pa­trauk­lus ke­liais at­žvil­giais. Juo tra­di­ciš­kai mė­gau­ja­si sek­mi­ni­n­kų pakraipos krikš­čio­nys, ku­rie čia įžvel­gia lais­vai ir dos­niai be­si­lie­jan­čios Die­vo Dva­sios tik­ru­mą. Brė­žia­ma pa­ra­le­lė tarp šio įvy­kio, pir­mų­jų Sek­mi­nių ap­ra­šy­mo Apaš­ta­lų dar­bų kny­go­je ir Šven­to­sios Dva­sios Krikš­to ar pa­na­šių į jį prak­ti­kų mū­sų lai­kais. Kar­tais įsi­drą­si­na­ma teks­te mi­ni­mą pra­na­ša­vi­mo ga­lią ta­pa­tin­ti su va­di­na­mą­ja kal­bų do­va­na ar­ba glo­so­la­li­ja, ku­ri pa­si­reiš­kia ne­riš­liu, ne­su­pran­ta­mu žo­džių srau­tu. Tai­gi tar­si pa­lai­mi­ni­mas eks­ta­zi­nėms būsenoms.

Ki­ta ver­tus, Mo­zės dva­sios pa­da­li­ji­mas se­niū­nams aiš­ki­na­mas kaip re­li­gi­nės ly­de­rys­tės ir au­to­ri­te­to do­va­na vi­sai ben­druo­me­nei, ne­su­skirs­ty­tai į dva­si­nin­kus ir pa­sau­lie­čius, pa­švęs­tuo­sius ir ne­pa­švęs­tuo­sius. Dvie­jų ne­sank­cio­nuo­tų pra­na­šų – El­da­do ir Me­da­do – at­si­ra­di­mas, ro­dos, tik su­stip­ri­na po­žiū­rį, kad Die­vo Dva­sia neu­zur­puo­ja­ma ir ne­pri­ri­ša­ma prie ins­ti­tu­ci­jos. Ar­gi ne tai tu­rė­tų reikš­ti ir pa­ties Mo­zės šūks­nis: „Tebūna vi­si VIEŠPATIES žmo­nės pra­na­šai, te­su­tei­kia VIEŠ­PATS Sa­vo Dva­sios vi­siems!“ (Sk 11, 29). Iš tie­sų, de­mok­ra­ti­ja ir ly­gio­mis ga­li­my­bė­mis grįs­tos Baž­ny­čios pro­gra­ma.

Ana­lo­gi­jų su nū­die­nos ti­kin­čių­jų ben­druo­me­nė­se de­kla­ruo­ja­mais sie­kiais, įžval­go­mis ir idė­jo­mis čia tik­rai daug. Jų tiek daug, kad imi ne­pa­si­ti­kė­ti lyg yla iš mai­šo len­dan­čiu at­sa­ky­mu, ką iš tie­sų pra­ne­ša šis teks­tas ir kaip jis ga­lė­tų bū­ti įkū­ny­tas šian­dien. An­tai ve­lio­nis kar­di­no­las Car­lo Ma­ria Mar­ti­ni siū­lė Po­pie­žiui at­ras­ti dvy­li­ka ne­tra­di­ciš­kai mąs­tan­čių ka­ta­li­kų ir per juos gau­ti iš­šū­kį ir at­si­nau­ji­ni­mo ga­li­my­bę vi­sai pa­var­gu­siai Va­ka­rų Baž­ny­čiai. Bet ir vėl – anie cha­riz­ma­tiš­kie­ji Skai­čių kny­gos se­niū­nai ir net­gi El­da­das su Me­da­du yra at­ėję ne iš ka­žin kur, bet iš są­ra­šo, tai­gi iš ins­ti­tu­ci­jos, pa­rink­ti ir ap­ro­buo­ti.

Pa­ga­liau taip ir lie­ka ne­aiš­ku, ko­kiu bū­du nau­jie­ji pra­na­šai pa­leng­vi­no Mo­zės da­lią ir iš­spren­dė jo kon­flik­tą su mur­man­čia tau­ta. Ar šis efek­tin­gas vien­kar­ti­nis ak­tas (juk sa­ko­ma, kad se­niū­nai ne­tru­kus lio­vė­si pra­na­ša­vę) ga­lė­jo pa­gy­dy­ti iz­ra­e­li­tų ak­lu­mą? Lū­žis Skai­čių kny­go­je at­si­ras ge­ro­kai vė­liau, su­po­nuo­da­mas mintį apie nau­jos kar­tos at­ėji­mą. Ži­no­ma, ga­li sa­ky­ti, kad tai ir­gi bu­vo anos Mo­zės dva­sios pa­da­li­ji­mo vai­sius.

Pats Die­vas, at­si­lie­pęs į Mo­zės skun­dą ir pa­leng­vi­nęs jo naš­tą, kar­tu ža­da duo­si­ąs vi­siems iki so­ties pri­si­val­gy­ti mė­sos – „per vi­są mė­ne­sį, kol ne­be­no­rė­si­te net pa­uos­ty­ti ir kol jums ne­įgris“ (Sk 11, 20). Pa­ža­das tik­rai iš­pil­do­mas, Vieš­pa­ties siųs­tas vė­jas at­pu­čia bū­rius put­pe­lių – jos krin­ta sto­ru sluoks­niu ant že­mės ša­lia izraelitų sto­vyk­los. Die­ną ir nak­tį žmo­nės ran­kio­jo nu­kri­tu­sius paukš­čius. Bet kas tik pa­ra­ga­vo jų mė­sos, kri­to ne­gy­vas, mat Die­vas vėl bu­vo už­si­de­gęs pyk­čiu ir bau­dė žmo­nes už jų go­du­mą. Taip lauk­ta ma­lo­nė tam­pa pra­žū­ti­mi. Įpras­tas nu­si­kal­ti­mo ir baus­mės me­cha­niz­mas ar li­ki­mo iro­ni­ja, ku­rios au­to­rius tai ky­la, tai lei­džia­si de­be­sy­je? Ar to pa­ties kar­tais ne­pa­sė­ta ir se­niū­nų su­ei­go­je?

Sim­pa­tiš­kiau­sias Skai­čių kny­gos pus­la­piuo­se vis dėl­to lie­ka Mo­zė. Su sa­vo ne­pa­leng­vin­ta naš­ta jis užsispy­ręs stu­mia nie­ki­nę Iz­ra­e­lio ar­mi­ją link Pa­ža­do Že­mės ri­bų. Ke­tu­rias­de­šimt me­tų pa­kel­da­mas ne tik am­ži­nus mur­mė­to­jus, bet ir sa­vo Vieš­pa­tį, Ku­ris ki­tą­syk nei ma­lo­nus, nei gai­les­tin­gas.

II. Visame pasaulyje populiari televizijos laida „Kas nori būti milijonierius?“ parodo, kad daugelis žmonių mėgaujasi tokia svajone – „nuo skudurų iki turtų“, ir tikriausiai tikisi, kad jiems gali pasisekti.

Priešingai daugelio nuomonei, turtas yra apgaulingas. Tyrimai rodo, kad didėjant pajamoms galioja mažėjančios grąžos dėsnis: užuot leidę žmonėms gyventi patogiau, vis daugiau daiktų neteikia didesnio džiaugsmo. Prasmingi santykiai, pasitenkinimas darbu ir tikslingas gyvenimas paprastai daugiau prisideda prie laimės, nei turtas. Geriausi dalykai yra nemokami, pavyzdžiui, meilės žodžiai, šypsena, atidi ausis, paprastas maloningumas, priėmimas, pagarba, užuojauta ir tikra draugystė.

Dar brangesnės yra Dievo suteiktos dovanos: tikėjimas, viltis, išmintis, kantrybė, meilė, pasitenkinimas ir daugelis kitų palaiminimų, kurie ateina per Jo Dvasios buvimą mūsų gyvenime. Ironiška, kad, nors daugybė krikščionių pritaria šiems dalykams, jų kasdienis gyvenimas rodo, kad savanaudiškumas dažnai ima viršų. Šią savaitę tyrinėsime, kad godumas yra didelė klaida, kupina siaubingų pasekmių.

Apaštalo Jokūbo 5 skyrius prasideda galingai: „Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jūsų laukiančių negandų!“ (Jok 5, 1). Neabejotina, kad tai turėjo patraukti skaitytojo dėmesį.

Apaštalas priminė turtingiesiems apie turtų laikinumą ir ragino tuos, kurie atkakliai įsikibę į savo turtus, „verkti ir raudoti“. Tarsi artėjantis teismas jiems vyksta jau dabar. Tai kartokime ateinančią savaitę, prisimenant dievišką atpildą už nedorėlių perteklių, kuris būdingas laikotarpiui prieš pat Kristaus atėjimą (žr. Lk 17, 27-29; 2 Tim 3, 1-2; Apr 18, 3. 7). Panašus nusistatymas būdingas paskutiniųjų laikų Dievo Bažnyčiai (Apr 3, 17). Įdomu tai, kad Jok 5, 1 graikų kalbos žodis, išverstas – „negandų“, kilęs iš to paties žodžio, kuriuo Laodikėja nusakyta kaip apgailėtina (Apr 3, 17), šaknies.

Pasaulyje labai daug neteisybės, ypač ekonominės neteisybės. Kartais labai sunku suprasti, kodėl kai kurie žmonės praturtėja išnaudodami vargšus, ir dar blogiau, kodėl turtuoliai, atrodo, nesulaukia teisingumo!

Senojo Testamento pranašų knygose užrašytas susirūpinimas teisingumu ir pažadas, kad Dievas veiks ir įvykdys teisingumą. Tačiau neatrodo, kad dėl šios tvarios ir nusistovėjusios vilties laukti Dievo įsikišimo būtų lengviau. Pavyzdžiui, rašydamas vyraujančio atsimetimo tarp Dievo tautos laikotarpiu, kai Babilonas didžiavosi savo galia ir gerove, pranašas Habakukas klausė Dievo aktualių klausimų (žr. Hab 1, 2-4. 13-14). Trumpai atsakydamas, Dievas paragino pasitikėti Juo ir šiek tiek palaukti (Hab 2, 2-4). Būtent tai pranašas ir padarė (žr. Hab 3, 17-18).

Kokia neteisybė paskatina jus „užvirti“ ir degti iš pykčio bei pasipiktinimo? (O neteisybės yra daug daugiau nei jūs žinote!) Aišku, mes turime padaryti viską, ką galime, kad sumažintume neteisingumą, kaip mes galime išmokti pasikliauti pažadu, kad kažkaip, kai viskas baigsis, Dievas įvykdys teisingumą?

Supuvęs lobis, kandžių sukapoti drabužiai ir net surūdijęs sidabras ir auksas – mes turime apsvarstyti šį vaizdą blaiviai, kai mūsų planeta to nenutuokdama nesulaikomai skrieja link žlugimo.

Pasaulio ekonomiką visada, atrodo, ištinka tai viena, tai kita krizė; net „geri“ laikai, kai jie ateina, yra trumpi ir jie visada ateina po nuosmukio. Bet koks ekonominis stabilumas ir ramybė, kuriuos gali pasiūlyti pasaulinė rinka, yra trumpalaikiai ir dažniausiai tik įsivaizduojami. Skirtumui tarp turtingų ir neturtingų didėjant, auga ir nepasitenkinimas bei nestabilumas. Tokios buvo aplinkybės, kai rašė Jokūbas. Vargšai grimzdo vis į didesnę neviltį, o turtingieji vis labiau netoleravo skurstančiųjų padėties.

Anksčiau ar vėliau, žemiškas turtas netenka savo blizgesio. Mes suvokiame turto ribas, o gal net ir tamsiąją turto pusę. Pinigai turi savo vietą, bėda, kai žmonės skiria turtams netinkamą vietą.

Jokūbas rašė, kad surūdijęs auksas ir sidabras liudys prieš turtuolius (Jok 5, 3). Nors šis įspėjimas užrašytas paskutiniųjų laikų kontekste, mintis turėtų būti aiški: svarbu, kaip mes naudojame mūsų pinigus. Ėdančios ugnies vaizdas skirtas pažadinti mus, kad suvoktume sprendimų, susijusių su mūsų pinigais, rimtumą. Ar mes krauname turtus, kurie galiausiai sudegs, ar mes krauname lobį Amžinybei? (žr. Lk 12, 33-34).

Kruopščiai pagalvokime apie savo požiūrį į pinigus ir kaip pastarasis veikia mūsų santykius. Viską apgalvojus, ką galime pasakyti apie tai, kaip mes naudojate pinigus?

Jokūbo laiške paminėti įvairūs turtingi asmenys, įskaitant turtingus pirklius, kurie sunyks savo keliuose (Jok 1, 11), verslininkus, kurie tampė vargšus po teismus ir taip siekė apsaugoti savo investicijas (Jok 2, 6), ir žemvaldžius, nusukusius darbininkų užmokestį (Jok 5, 4). Šios eilutės apibūdina turtuolius neigiamai, paisant jų elgesio praeityje, dabartinio nusistatymo ir ateities bausmės. Šie žmonės iš esmės krovėsi turtus (Jok 5, 3) vargšų sąskaita.

„Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, pjovėjų aimanos prasiskverbė į Galybių Viešpaties ausis“ (Jok 5, 4). Palyginkite su Kun 19, 13; Įst 24, 14–15; Jer 22, 13. Koks svarbus principas čia akivaizdus ne tik šiame kontekste, bet apskritai, kaip mes elgiamės su aplinkiniais?

Bibliniais laikais Izraelyje, kai buvo mokama alga, daug, jeigu ne dauguma darbuotojų naudojo šias pajamas pirkti maisto savo šeimoms. Algos sulaikymas dažnai reiškė, kad šeimai teks alkti. Todėl šis klausimas, kurį Jokūbas čia sprendė, yra labai rimtas.

Nestebina, kad Jokūbas griežtai pasisakė prieš tuos, kurie sulaikydavo darbo užmokestį darbininkams. Nevalia nieko apgaudinėti, bet kai turtingas asmuo kraunasi turtą vogdamas iš vargšų, tai yra nuodėmė ne tik prieš vargšą, bet prieš patį dangų. Ir, kaip rašė Jokūbas, apgavikas bus teisiamas Dievo laiku!

„Su turtais tenka ir didelė atsakomybė. Turtų kaupimas neteisingais svarsčiais, apgavyste, našlės ir našlaičio engimu arba skurstančiųjų poreikių nepaisymu galų gale lems teisėtą atlygį, kaip užrašė įkvėptas apaštalas: ‚Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jūsų laukiančių negandų!‘“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 2 t., 682 p.).

Senovės pasaulyje vyravo nustatyto turto samprata: jei tam tikrų žmonių turtas padidėjo, kitų turtas turėjo sumažėti. Kitaip tariant, turtuolis galėjo lobti tik todėl, kad vargšai skurdo. Turto „sukaupimas“ nedarant neigiamo poveikio kitų turtui, atrodo, yra gana šiuolaikiška idėja. Kai kurie netgi teigia, kad turtingiesiems turtėjant, jie gali padėti praturtėti vargšams. Kita vertus, atsižvelgiant į išsivysčiusių ir besivystančių šalių konkurenciją dėl vis mažėjančių išteklių, gerovės kūrimo ribos gali atrodyti vis aktualesnės. Taigi gerovės ir nelygybės problema vis dar siautėja net ir šiandien.

Vienas iš geriausiai žinomų Jėzaus palyginimų, susijusių su nelygybės klausimais, yra palyginimas apie turtuolį ir Lozorių (žr. Lk 16, 19-31). Jėzaus laikais daugumai žmonių pasisekdavo, jei jie turėdavo dvejus drabužius ir kartą per metus galėjo puotauti. Palyginime turtuolis „vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe [brangiausi drabužiai] ir kasdien ištaigingai puotaudavo“ (Lk 16, 19). Vargšas Lozorius, nepaisant to, kad gulėjo prie turtuolio rūmų vartų, turėdavo maldauti trupinių.

Priešingai paplitusiai nuomonei, šiame palyginime dėmesys yra sutelktas į šį, o ne pomirtinį gyvenimą. Tiesą sakant, graikiškame tekste visiškai neužsiminta apie „dangų“ ir „pragarą“. Palyginime ir turtuolis, ir Lozorius yra pavaizduoti toje pačioje vietoje (Lk 16, 23) – kape (hadas). Juos atskyrusi bedugnė simbolizuoja tai, kad žmogui mirus, jo amžinas likimas yra nekeičiamas. Todėl labai svarbu, kaip mes elgiamės su žmonėmis šiame gyvenime. Nėra būsimojo gyvenimo, kuriame mes galėtume padaryti tai, ko mums nepavyko atlikti šame gyvenime: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20).

Blogai pasielgęs asmuo paprastai mėgina išvengti atsakomybės. Dažnai žmonės mėgina tai daryti primesdami atsakomybę kam nors kitam, įskaitant nukentėjusį asmenį. Žudikai teisina save prisidengdami savigyna arba blogu auklėjimu. Teigdami, kad juos suviliojo, seksualiniai prievartautojai kaltina aukas. Išsituokę vyrai ir žmonos dėl iširusios santuokos paprastai kaltina sutuoktinį. Nužudžiusieji krikščioniškojo tikėjimo kankinius kaltino juos erezija. Jėzus perspėjo Savo mokinius: „ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui“ (Jn 16, 2). Tiesą sakant, mes tikime, kad ir Jokūbas buvo nužudytas dėl savo tikėjimo. Atsižvelgiant į tai, Jokūbo žodžiai yra dar svaresni: „Jūs pasmerkėte ir nužudėte Teisųjį; Jis jums nesipriešina“ (Jok 5, 6 ).

Kiek kartų mes pasmerkėme kitą, o vėliau supratome, kad iš tiesų mes buvome neteisus. Ypač atidžiai pagalvokime apie paskutinį sakinį šiame tekste. Ar tai reiškia, kad mes tiesiog turime leisti žmonėms mus „trypti“? Kita vertus, kiek kilo barnių, kurių niekada nebūtų buvę, jei mes nebūtumėme pasipriešinę. Ką reiškia Jėzaus žodžiai atsukti kitą skruostą (Mt 5, 39)?

Tyrinėjome, kad Jokūbas nemažai rašė apie turtuolius ir vargšus. Reikėtų nepamiršti, kad Jokūbas niekada nesmerkė turtingųjų dėl to, kad jie turi daug turto. Dievui rūpi jų nusistatymas ir elgesys. Be to, tik tai, kad žmogus nėra turtingas, nereiškia, jog Dievas iškart myli tokį žmogų. Karalystę paveldės „turintys vargdienio dvasią“ ir „turtingi tikėjimo“ (Mt 5, 3; Jok 2, 5). Šios vidinės savybės gali neturėti nieko bendra su mūsų ekonominėmis aplinkybėmis. Nors, kita vertus, gali. Tie, kurie yra turtingi ir nieko nestokoja (Apr 3, 17), gali būti labiau nuskurdę dvasiškai nei jiems atrodo. Dievas įspėjo Izraelį saugotis, kad atvykus į kraštą ir suklestėjus žydai nepamirštų, jog visus gerus dalykus, kuriais jie mėgavosi, davė Dievas, įskaitant „galybę būti turtingam“ (Įst 8, 11-18).

„Pinigai turi didelę vertę, nes gali padaryti daug gero. Dievo vaikų rankose jie yra maistas alkaniems, gėrimas trokštantiems ir drabužiai nuogiems. Jie gali apsaugoti kenčiančius ir padėti sergantiems. Tačiau pinigai ne vertingesni už smėlį, jei jie nepanaudojami gyvenimo poreikiams patenkinti, neteikia džiaugsmo kitiems ir neplečia Kristaus darbo.

Sukauptas turtas yra ne tik bevertis, jis gali tapti prakeiksmu. Šiame gyvenime tai spąstai sielai, nes jie atitraukia mūsų meilę nuo dangiškų turtų. […].

Tas, kuris suvokia, kad jo pinigai yra iš Dievo gauti ‚talentai‘, naudos juos taupiai ir jaus pareigą taupyti, kad galėtų dalytis su vargstančiais“ E. Vait, Paslėpti lobiai, 316 p.).

„Turtuolis valdo vargšus, o kas skolinasi, tas tampa skolintojo vergu“ (Pat 22, 7). „Daug šeimų skursta, nes išleidžia pinigus vos juos gavusios. […] Prasiskolinimas yra vienas iš šėtono tinklų, kuriuos piktasis paruošia sieloms“ (E. Vait, „Adventist Home“, 392 p.). Ar padėjimas žmonėms išsivaduoti iš skolos, ar išvengti prasiskolinimo yra Gerosios Naujienos nešimo vargdieniams dalis? (Lk 4, 18). Kodėl taip arba kodėl ne?

Kaip mes galime žinoti, ar pinigai tarnauja mums, ar mes tarnaujame pinigams? (žr. Lk 16, 10-13).

Ekonominiai skirtumai yra visur. Kai kurie žmonės turi 2, 3, net 4 ar daugiau prabangių namų, o kiti yra laimingi radę kelis medienos gabalus ir surentę sau pastogę. O kaip dėl tų nutukusiųjų, kai visame pasaulyje yra vaikų, kurie eina miegoti alkani? Kai kurie teigia, kad galima atimti iš turtingųjų ir duoti daugiau vargšams. Kiti teigia, kad turtingiesiems turtėjant, jie gali padėti „ištraukti“ vargšus iš skurdo. Kaip mes, krikščionys, padedame spręsti skurdo problemą? Ką turėtume padaryti, kad padėtume, ir ko neturėtume daryti?

III. Šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje gali susidaryti įspūdis, kad evangelistas Morkus sąmoningai nori sumenkinti apaštalų įvaizdį…

Praėjusį sekmadienį girdėtoje Evangelijos ištraukoje kur buvo kalbama, kaip mokiniai susilaukė Jėzaus priekaištų dėl kvailų ginčų, kuomet vienas kitam mėgino įrodinėti, kuris iš jų yra pats svarbiausias. Girdint šio sekmadienio Evangelijos žodžius, sunku atsikratyti minties, kad netgi po Jėzaus išaiškinimo situacija nė kiek nepagerėjo.

Girdint apaštalų nusiskundimą, niekaip neįmanoma suprasti, kuo jiems taip nepatiko žmogus, kuris Jėzaus vardu išvarinėjo demonus. Gal jis buvo viešas nusidėjėlis? Gal jis pats sau prisiskyrė visus nuopelnus? Gal elgėsi ne pagal Mokytojo nurodymus? Iš tiesų nebuvo nieko panašaus: minimas egzorcistas veikė Jėzaus Vardu, ir tik Jam skyrė visus nuopelnus. Evangelistas, nevyniodamas žodžių į vatą, mums pateikia dvylikos apaštalų pretenzijas: „Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis“ (Mk 9, 38)…

„Griaustinio sūnui“ Jonui nepatiko toks elgesys. Jis nori „įvesti tvarką“. Toks perdėtas uolumas gali kilti iš pavydo, kuris tyko užklupti ir labai pamaldžius žmones, kai susvyruoja artimo meilė, žmonės pradeda vieni kitiems pavydėti, ne tik pinigų, sėkmės, sveikatos, grožio ar pažinčių, bet ir Dievo palankumo. Kai tik žmogus pradeda save pernelyg gerai vertinti, nusprendžia, kad Dievui tarnauja geriausiai, jam atrodo, kad jis geriau už visus garbina Dievą, tuomet pavydui atsiveria tiesus kelias į širdį, kurioje nelieka vietos artimui.

Ne vienas matėme televizijos laidą ,,Grožio fabrikas“, o dabar ir ,,Didieji pokyčiai“, kur žmonėms atliekamos plastinės chirurgijos operacijos, ištaisant kūno ar veido defektus, po kurių pacientai grįžta į savo šeimas, į darbo kolektyvus lyg naujai atgimę, linksmi, pasikeitusiais veido bruožais, atjaunėję... Aišku, tie pasikeitimai tik išoriniai.

Viena mergina po kreivos nosies korekcijų taip ir pasakė: ,,Aš gimiau iš naujo!“ Ir tai nuostabūs ir džiuginantys faktai, kad mūsų plastinės chirurgijos specialistai daro tokius stebuklus. Ar nenuostabu matyti pakeistus, ištaisytus, anksčiau buvusius sudarkytus ir deformuotus veido bruožus – nosį, ausis ar kitas kūno dalis?

Bet patikėkit – dar nuostabiau pamatyti buvusio nusikaltėlio, vagies ar narkomano pakeistus charakterio bruožus – nuolankumą, paslaugumą, meilę ir gailestingumą vietoj buvusių bjaurių būdo bruožų – išdidumo, žiaurumo, egoizmo, nekalbant jau apie fizinius nusikaltimus…

Ar ne stebuklas – gero būdo žmogus?! Tokia metamorfozė, gimti iš naujo, galima tik pakviečiant Jėzų Kristų į savo širdį. Todėl nesistebėkit, jog sakau: „… jums reikia atgimti iš aukštybės“ (Jn 3, 7). Taip vienam žmogui, vardu Nikodemas, prieš du tūkstančius metų gyvenusiam Izraelio mokytojui, pasakė Visatos Viešpats, Jėzus Kristus. Tas Pats Jėzus, anuo metu gyvenęs ir buvęs paprastu Žmogumi, tokiu, kaip jūs ir aš, bet daręs nepaprastus darbus – prikeldavęs mirusiuosius, išgydydavęs raupsuotuosius, ataugindavęs kūno dalis, tik daręs tai be chirurginio skalpelio…

Sakydamas, kad „jums reikia atgimti iš aukštybės“, Jėzus turėjo omeny gimimą į nematomą dvasinį pasaulį mums dar būnant šiame mirtingame kūne. Gimimas iš naujo, tai ne bilietas į TV šou ,,Kelias į žvaigždes“ ar dar kur nors. Šis gimimas, tai kelio į Amžinybę pradžia; tai bilietas, ant kurio užrašytas klausimas – „kur tu praleisi amžinybę?“ Ir į šitą klausimą tu turi atsakyti dar būdamas šioje gyvenimo skaistykloje, vardu Žemė.

Iš tiesų šis apaštalų nepasitenkinimas tapo ir tam tikra ateities krikščionių gyvenimo išraiška, kai kelionę Jėzaus pėdomis, tikintieji įsivaizduoja ne kaip ėjimą su Jėzumi, bet ėjimą su „jais“. Bažnyčios istorijoje galima rasti nemaža pavyzdžių, kai Bažnyčia buvo pakeista tuo geru, bet šiuo atveju netinkamu žodeliu „mes“. Be abejo, mes esame Bažnyčios nariai, tačiau savo nuomonės negalime iškelti virš visų ir prabilti visos Bažnyčios vardu. Bažnyčios centre yra Kristus ir Bažnyčia visus veda pas Kristų, tuo tarpu atsiradusi pretenzija, kad „visi būtų kaip mes“, veda į tuščią ir liūdną savęs pačių garbinimą. Bendruomenė, reikalaujanti, kad visi sektų jos pavyzdžiu, kėsinasi savimi pakeisti Priskėlusįjį, netgi savo pasekėjų neveda pas Viešpatį, bet tik į savo bevaisę pirmenybę.

Kaip tik todėl Mokytojas iš Nazareto ir pasiūlė išsilaisvinimo kelią, kad būtų įveiktas papiktinimas, ir mokiniai patirtų priklausomybės Viešpačiui pilnatvę.

Visų pirma reikia pašalinti kliūtis pas Viešpatį ateiti kitiems, Jėzaus žodžiais tariant „mažutėliams“, nebūti papiktinimu jiems, trokštantiems tikėti, tegul ir ne visuomet taip, kaip tikėjimą išgyvename mes. Apskritai vertėtų pamėginti įvertinti savo, kaip krikščionių, gyvenimą, suprasti, ar jis žavi, pritraukia, sudomina, ar priešingai: atstumia, kelią pasibjaurėjimą mūsų artimiesiems. Šiuo atveju tenka kalbėti tikrai ne vien apie maldos gyvenimą ar tikėjimo praktiką. Krikščionio uždavinys yra kur kas didesnis: parodyti visiems Prisikėlusįjį ir savo pavyzdžiu atvesti pas Jį. Kažin, ar tikrai galėtume paliudyti, kad mūsų santykis su mirtį nugalėjusiu Viešpačiu, pasireiškiantis optimizmu, noru padėti, meile ir nuoširdumu, atsispindi mūsų kasdieniniuose darbuose?

Kito išsivadavimo – kur kas svarbesnio – reikia mums asmeniškai. Mums reikia išlaisvinti savo dvasią, pašalinti visas kliūtis, sulėtinančias mūsų asmeninę pažangą, drumsčiančias žvilgsnį ir verčiančias suabejoti siekiamu tikslu.

Ar tikrai šis klausimas toks svarbus? Jėzus sakė: „Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, nusikirsk ją!“ (Mk 9, 43). Bum! Rankos nebėra.

„Ir jei tavoji koja veda tave į nuodėmę, nusikirsk ją, nes tau geriau luošam įžengti į gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą…“ (Mk 9, 45). Ir patikėki, Jėzus ne tik gerai žinojo, ką sakė, bet Pats buvo visiems pavyzdžiu. Tikrai, kad geriau eiti be kojos, rankos ar be akies, bet į Dangų, nei išdailintu, išpuoselėtu kūnu į pragarą, kur po penkių minučių suprastum, kas yra kas, bet, deja, bilietas tik į vieną pusę... 

Gimti iš naujo, tai esminė sąlyga, norint tapti Dievo vaiku, būti Jo Šeimoje ir aišku, girdėti Tėvo balsą, suprasti aplinką, kurioje gyveni ir augti dvasiškai. 

Pirmasis žmogaus gimimas – fizinis, kai žmogus gimsta iš motinos įsčių, ir tai nusisukęs nuo Dievo, – tokia visų žmonių pradžia, bet yra ir pabaiga. O tarp pradžios ir pabaigos yra raidos etapas – kelias, kuriuo žmogus turi praeiti. 

„Taigi, mano mylimieji, <…>, taip darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami“ (Fil 2, 12). Todėl taip svarbu keliauti teisinga kryptimi! 

O kas eina be Jėzaus, tas aklas ir eina prakeikimo keliu, nes gimstame prakeikti ir tai Adomo nuodėmės pasekmė: „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė (mirtis) įėjo į pasaulį <…>, taip ir mirtis (nuodėmės pavidalu) prasiskverbė į visus žmones…“ (Rom 5, 12). 

Tą dieną, kai Adomas nepakluso Dievo Įsakymui nevalgyti nuo medžio pažinimo gero ir blogo, turbūt, kad įtiktų Ievai, jis mirė dvasiškai. Atpildas už nuodėmę – mirtis, (Rom 6, 23). 

Amžiną Gyvenimą, kuris buvo duotas Adomui nuo jo sukūrimo pradžios, pakeitė dvasinė, o po to ir fizinė mirtis. Taip Adomas, įgavęs šėtoniškų bruožų, perdavė juos visai žmonijai.

Ir tai dar ne viskas – žmogui mirus, jo fizinis kūnas supūva. O siela ir dvasia, kaip su jomis? Jos nemirtingos, štai kas svarbiausia! Ir keliai po kūno mirties tik du – į Dangų pas Tėvą arba į pragarą, į amžiną ugnį.

Antrasis gimimas – gimimas iš naujo, iš Dvasios per Jėzų Kristų, tai perėjimas iš prakeikimo į palaiminimą – kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo Karalystės (Jn 3, 3). Tai Jėzaus ištarti ir Jo mylimiausio mokinio Jono užrašyti žodžiai, kuriais verta tikėti.

Biblinis atgimimas, tai – žmogaus perėjimo iš mirties į gyvenimą, – procesas. Ir šis atgimimas iš naujo neįvyksta per vieną dieną, pakvietus Jėzų į širdį. Tai viso žmogaus gyvenimo  kelio, o jei norit, tai tikinčiojo Kristumi maratono tikslas  bei trokštamas  rezultatas – nevystantis vainikas (1 Kor 9, 24-25).

Iki naujo atgimimo Kristuje žmogaus dvasia Dievui yra labai tolima, ji – mirusi dėl to, kad mirtis yra at(si)skyrimas nuo gyvenimo ir Dievo. Žmogaus dvasia mirusi ir dėl to nesugeba bendrauti su Dievu. Tokią dvasią valdo arba siela, pavergusi ją jausmais, idėjomis ir įsivaizdavimais (iliuzijomis), arba ją stimuliuoja (tokią mirusią dvasią) ir veda į vergystę aistros bei kūniški įpročiai.

Žmogaus dvasia turi būti atgaivinta jau vien dėl to, kad gimsta negyva, kaip neišnešiotas kūdikis. Gimimas iš naujo, apie kurį kalbėjo Kristus su Nikodemu (Jn 3, 1-10), yra naujas žmogaus dvasios gimimas. Ir, aišku, tai ne tai ne fizinis gimimas, apie kurį galvojo Nikodemas, ir ne sielinis. Šis naujas gimimas įlieja į žmogaus dvasią Dievo gyvybę. Kadangi Kristus išpirko mūsų sielą ir sugriovė kūniškos tvirtovės principus, mes, susijungę su Juo, tampame Kristaus Prisikėlimo dalyviais. Naujas gimimas įvyksta žmogaus dvasioje ir jis neturi nieko bendro su siela ir kūnu...

Toks išsivadavimas įmanomas ne kapojant rankas ar kojas, bet veikiant Šventajai Dvasiai. Jėzaus minima ranka, kurią reikia nukirsti, veikiau reiškia mūsų troškimą turėti ir įsigyti, koja, su kuria tektų atsisveikinti, tikriausiai reikštų atitolimą nuo Jėzaus kelių, o akis, kurią reiktų išlupti, matyt būtų tai, kas žvelgia tik į savo geidulius ir gyvenimo prasmės ieško ne Evangelijoje.

Paradoksalu, tačiau Jėzus tokius griežtus nurodymus davė ne tiems, „kitiems“, „mažutėliams“, bet saviesiems, tiems, kurie jaučiasi einą kartu…

Šiandien Šv. Mišiose atneškime savo širdis Viešpačiui, prašykime Jį išlaisvinti mus iš puikybės bei priešiškumo savo broliams ir seserims Kristuje. Prašykime Jėzaus pripildyti mus pagarbos Bažnyčiai, kurią sudaro tokie įvairūs, skirtingomis Dvasios dovanomis apdovanoti žmonės. Jėzus niekuomet neriboja Savo dosnumo. Vieniems Jis duoda užtarimo, kitiems tarnavimo ligoniams bei vargšams dovaną. Vieni tyrinėja Šventąjį Raštą, kiti turi išgydymo ar dvasių skyrimo dovaną. Tačiau visus šiuos skirtumus vienija viena tiesa: esame vienas Kūnas, kilęs iš Jėzaus meilės bei Jo gailestingumo. Visi kartu galime šlovinti Viešpatį.

Šventoji Dvasia, ateik ir išlaisvink mane iš visų kliūčių vienybei, kurios Tu trokšti visai Bažnyčiai. Jėzaus Kryžiaus galia sugriauk visas Kristaus Kūną skiriančias sienas, kad pasaulis įtikėtų!

Amen.

Gerasis Ganytojas, 2018-09-30