Sveikindamas Jus išaušus Velykų šventėms, labiausiai trokštu ir linkiu, kad pažadintoji Viltis būtų tvari ir liktų išsiskleidusi per visas Jūsų dienas. Šią Viltį neša Prisikėlęs Kristus, todėl į Jį pakelkime savo akis, Jam atverkime savo širdis, su Juo vienykime savo gyvenimą ir kasdienybę. Parodęs, kad yra Kelias iš mirties gniaužtų, Jėzus mums dar kartą primins apie Viešpaties Gailestingumą, Kurio dėka šiuo Keliu visi galime artėti prie Amžinybės pilnatvės.
Tešviečia nauja Viltis mūsų Tėvynėje, tegydo mūsų sielas tuščio Kristaus kapo slėpinio liudijimas – Jis tikrai prisikėlė!
Aleliuja!
Pagarbiai kun. Vitas
NAUJO GYVENIMO VILTIS
Velykos
Apd 10, 34a. 37-43; Ps 117, 1- 23;
Kol 3, 1-4; Jn 20, 1-9
Kristus prisikėlė! Meilė nugalėjo neapykantą, gyvybė laimėjo prieš mirtį, šviesa išvaikė sutemas! Jėzus Kristus iš meilės mums nusivilko Savo Dieviškąją garbę, priėmė Tarno išvaizdą, nusižemino iki mirties, iki Kryžiaus mirties. Dėl to Dievas Jį išaukštino ir Jis yra Visatos Valdovas. Jėzus yra Viešpats!
Savo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus mums visiems rodo gyvybės ir laimės kelią. Šis kelias – tai nuolankumas, kuris reikalauja nusižeminimo. Šis kelias veda į garbę. Tik nusižeminant galima siekti to kas aukštybėse, artėti prie Dievo (žr. Kol 3, 1-4). Išdidusis žiūri iš aukšto, nuolankusis kelia akis aukštyn.
Velykų rytą, iš moterų gavę žinią, Petras ir Jonas nubėgo prie kapo ir rado jį pravirą ir tuščią. Tuomet jie prisiartino ir pasilenkę įėjo į kapo vidų. Norint įžengti į slėpinį reikia „pasilenkti“, nusižeminti. Tik kas nusižemina, supranta Jėzaus išaukštinimą ir gali eiti Jo keliu.
Pasaulis siūlo bet kokia kaina iškelti save, konkuruoti, susireikšminti... Tačiau krikščionys, mirusio ir prisikėlusio Kristaus malonės dėka, yra kitokio žmogiškumo daigai. Jie stengiasi gyventi vieni kitiems tarnaudami, nebūti arogantiški, bet gerbti kitus, visada padėti. Tai ne silpnumas, bet tikroji galia! Kas savyje turi Dievo galią, meilę ir teisingumą, tam nereikia naudoti smurto. Jis kalba ir veikia remdamasis Tiesa, Grožiu ir Meile.
Prisikėlusį Viešpatį šiandien meldžiame malonės neleisti mums pasiduoti išdidumui, kuris kursto smurtą ir karus, bet turėti drąsos ir nuolankumo atleisti ir siekti taikos. Jėzų Nugalėtoją prašome, kad palengvintų kančias mūsų brolių, persekiojamų dėl Jo Vardo, taip pat ir tų, kurie neteisingai kenčia dėl smurto ir šiuo metu vykstančių konfliktų. Jų labai daug.
Šiandienos žmonija laukia iš krikščionių naujo Kristaus prisikėlimo liudijimo; tikėjimui tenka patirti sunkių išbandymų dėl blogio, neteisingumo, mirties, ypač nekaltųjų, vaikų, karo, terorizmo, ligų bei bado aukų. Todėl mums reikia skleisti tikrąjį Dievo Veidą, To Dievo, Kuris„Kristuje prisiėmė sužeistos žmonijos kančias“. (2).
Šiandien prisiminkime apaštalą Tomą, kuris tik palietęs Kristaus žaizdas įtikėjo. Tikėtinas yra tik toks Dievas, Kuris prisiėmė žmogaus žaizdas ir skausmą. Krikščionis privalo išlaikyti viltį nepaisant besitęsiančių krizių. Prisikėlimas nepanaikino pasaulyje esančio blogio, tačiau malonės pertekliumi įveikė jo šaknis. Jėzaus žaizdos, kurias Jis parodė mokiniams prisikėlęs, yra „Jo pergalingos Meilės įrodymas“.
Pats alsuodamas tuo Nauju Gyvenimu, Jis atėjo pasitikti šio didžiojo stebuklo išgąsdintų žmonių, juos sveikindamas pačiu paprasčiausiu, bet drauge irnuostabiausiu linkėjimu: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19-21). Mes esame anų žmonių laimės paveldėtojai. Šiandien mes sveikiname prisikėlusį Kristų su ta pačia nuostaba, su tuo pačiu džiaugsmu, kuris mus verčia, nugalėjus visas abejones ir visokį netikrumą sušukti drauge su apaštalu Šv. Tomu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28).
Kaip sako mūsų mylimas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, nes kasmet laukdami Šv. Velykų pajaučiame, kaip suspurda mūsų širdys, kaip atsitraukia jas slegiantis pašalas. Kas gi pajudina mūsų dvasią, kodėl šventės artėjimas užkrečia šviesiu nerimu ne tik vaikus, bet ir suaugusius, net tuos individualistus, kurie nelinkę dėtis prie visuotinio pakilimo? Paslaptis paprasta, o drauge labai gili, nepermanoma – Šv. Velykos mumyse pažadina Viltį.
Kad ir kokie tikri sunkumai mus slegia – o dar sutirštiname spalvas dėl viešumoje nuolat skambančios nusivylimo temos – Viltis niekuomet mūsų nepalieka. Tik ji dažnai tūno įsispraudusi pačiame toliausiame sąmonės kampelyje. Gal nė patys nesuvokdami ilgimės Velyknakčio žvakių šviesos ir Velykų ryto varpų gaudesio kaip to momento, kai Viltis persmelks visą mūsų būtį ir jau nesileis užgožiama nerimo, abejonės ir išgąsčio.
Apaštalas Paulius nurodo, kaip turime švęsti Velykas. Jis kalba: „Švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona“ (1 Kor 5, 8). Apaštalas ragina atmesti blogį ir apsispręsti už gėrį bei tiesą.
Labai gaila tų brolių ir sesių, kurie ir šiose Velykose nepajėgė ar nenorėjo išsivaduoti iš nuodėmės. Nesmerkiame jų, bet pavedame juos Gailestingajai Dievo Meilei. Jeigu bus ištikimųjų, kurie nepaliaus belstis į Dievo Gailestingumą, tikėkime, kad daugelis, šiandien gyvenančių su nuodėmės raugu, prisikels gyvenimui ir galės švęsti Velykas ne tik žemėje, bet ir Amžinybėje.
Dauguma tikinčiųjų prieš Velykas susitaiko su Dievu bei žmonėmis ir Kristaus Prisikėlimo šventę pasitinka pilni džiaugsmo vienybėje su Prisikėlusiuoju. Būkite pasveikinti, Kristaus broliai ir seserys, švenčiantys paties didžiausio džiaugsmo, didžiausios pergalės žmonijos istorijoje atminimą. Niekas negali prilygti Kristaus prisikėlimo džiaugsmui, nes jis kalba, kad už mus yra sumokėta Dievo Avinėlio Kraujo kaina ir dėl to esame pašaukti ne mirčiai, bet gyvenimui.
Šiemetinės Velykos sutampa su Lietuvos šimtmečiu ir greitai švęsime Šv. Popiežiaus Jono Pauliaus II 25 metų jubiliejų, kai jis lankėsi mūsų Tėvynėje. Tai Šventasis Tėvas, labai mylėjęs Lietuvą ir daug prisidėjęs, kad greičiau mums išauštų laisvės rytas. Šis didis Popiežius yra ryškus pavyzdys, ką žmogaus širdyje gali sukurti mirtį nugalėjęs Kristus. Drauge jis yra pavyzdys, kaip reikia liudyti Prisikėlusįjį net tuomet, kai aplinkui viešpatauja tamsa. (5).
Pasaulyje buvo labai tamsu, kuomet 1978 m. Jonas Paulius II išrinktas į Šv. Petro sostą. Rytuose viešpatavo totalitarinė sistema, visomis priemonėmis skleidusi bedievybę ir trypusi žmonių teises. Vakaruose viešpatavo mirties kultūrą pagimdęs sekuliarizmas, kurio veidą akivaizdžiai išvydome sugriuvus geležinei uždangai. Tiek karinga bedievybė, tiek vartotojiška sekuliari kultūra nešė dvasinę mirtį ir sėjo neviltį. Tiek Rytuose, tiek Vakaruose tvyrojo slogi dvasinė atmosfera. Kas galėjo pasipriešinti šiai blogio jėgai, gaubiančiai pasaulį ir griaunančiai žmonių dvasią? Išrinktas Popiežiumi Jonas Paulius II prabilo į krikščioniškąjį pasaulį, kviesdamas nebijoti blogio ir tų, kurie skleidžia blogį. Jis apvažiavo kone visą pasaulį, neaplenkdamas ir Lietuvos, ir visus kvietė į prisikėlimą bei naujo pasaulio kūrimą. „Atverkite duris Kristui ir naujiems ateities akiračiams“, – kvietė Jonas Paulius II lietuvius, vos nusimetusius ilgai trukusios okupacijos pančius.
Štai kodėl velykų rytas mums vėl atnešė seną ir vis naują žinią: Kristus prisikėlė! Šio įvykio aidas, pasklidęs iš Jeruzalės prieš dvidešimt amžių, tebeskamba Bažnyčioje, savo širdyje saugančioje gyvą tikėjimą Jėzaus Motinos Marijos, Magdalietės ir kitų moterų, kurios pirmosios pamatė tuščią kapą, tikėjimą Petro ir kitų apaštalų.
Iki šios dienos – taip pat ir dabartinėje ultratechnologinių komunikacijų eroje – krikščionių tikėjimas remiasi tąja žinia, liudijimu tų seserų ir brolių, kurie pirma pamatė nuo tuščio kapo nuristą akmenį, o paskui paslaptingus liudytojus, skelbiančius, kad Nukryžiuotasis Jėzus prisikėlė. Po to Jis Pats, Mokytojas ir Viešpats, gyvas ir realus, pasirodė Marijai Magdalietei ir dviem Emauso mokiniams, o galiausiai ir visiems vienuolikai, susirinkusiems Paskutinės Vakarienės menėje (žr. Mk 16, 9-14).
Kristaus prisikėlimas – tai ne įmantrių samprotavimų išvada ar mistinė patirtis: tai faktas, kuris, žinoma, peržengia istorijos ribas, bet jis įvyksta konkrečiu istorijos momentu ir palieka neišdildomą pėdsaką. Šviesa, Kuri apakino prie Kristaus kapo stovėjusius sargus, pasklido po visus laikus ir visą erdvę. Kitokia, dieviška, Šviesa perskrodė mirties sutemas ir atnešė pasauliui Dievo spindesį, Tiesos ir Gėrio spindesį.
Kaip pavasarį saulės spinduliai praskleidžia pumpurus ant medžių šakų, taip iš Kristaus prisikėlimo sklindanti Šviesa suteikia jėgų ir padaro prasmingas visas žmogaus viltis, lūkesčius, troškimus ir planus. Dėl to visas kosmosas šiandien džiaugiasi, dalyvaudamas žmonijos pavasaryje, ir gieda tylų kūrinijos šlovės himną. Pasaulyje keliaujančioje Bažnyčioje skambantis velykinis „aleliuja“ išreiškia tylų Visatos džiaugsmą ir ypač kiekvienos nuoširdžiai Dievui atviros žmogaus sielos troškimus ir dėkingumą už jo begalinį gerumą, grožį ir tiesą.
„Tavo prisikėlimu, o Kristau, tesidžiaugia dangūs ir žemė“. Į šį raginimą, šiandien besiveržiantį iš Bažnyčios širdies, visų pirma atsiliepia „dangūs“: angelų, šventųjų ir palaimintųjų minios džiūgauja kartu su mumis. Visas Dangus kupinas ramybės ir džiaugsmo. Bet, deja, žemėje taip nėra. Šiame pasaulyje velykinis „aleliuja“ susiduria su aimanomis ir šauksmais, kylančiais iš daugybės skausmo, skurdo, bado, ligų, karų, smurto. O juk dėl to Kristus mirė ir prisikėlė! Jis mirė taip pat ir dėl mūsų šiandieninių nuodėmių ir prisikėlė taip pat ir mūsų dabartinės istorijos prisikėlimui. Dėl to ši velykinė žinia kaip pranašiškas skelbimas pirmiausia tepasiekia kenčiančias tautasir bendruomenes, kad prisikėlęs Kristus atvertų joms kelius į laisvę, teisingumą ir taiką.
Tesidžiaugia toji Žemė, kurią pirmą nutvieskė Prisikėlusiojo Šviesa. Kristaus spindesys tepasiekia Artimųjų Rytų tautas, taikos ir žmogaus kilnumo šviesa tenugali susiskaldymo, neapykantos ir smurto sutemas. Sirijoje ginklų vietą teužima diplomatija ir dialogas, o kol vyksta konfliktas, tebūnie sudarytos sąlygos suteikti humanitarinę pagalbą kenčiantiems jo pasekmes. Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalyse visi piliečiai, o ypač jaunimas, tesidarbuoja bendram labui ir tekuria tokią visuomenę, kurioje nebūtų skurdo ir visi politiniai pasirinkimai būtų įkvėpti pagarbos žmogui. Tremtinius ir pabėgėlius iš įvairių Rytų ir Afrikos šalių, priverstus palikti savo artimuosius, tepasiekia visų mūsų solidarumas. Geros valios žmonių širdys tebūna svetingos, kad solidariai bendromis pastangomis būtų patenkinti būtiniausi brolių poreikiai. Dosniai besidarbuojančius ir duodančius sektiną pavyzdį tepasiekia mūsų parama ir dėkingumas.
Tebūnie atkurtas taikus gyventojų sambūvis tose valstybėse, kur reikia nedelsiant imtis susitaikinimo ir atleidimo, idant užgytų pastarojo meto smurtingų įvykių paliktos gilios žaizdos. Tesuranda paguodą ir viltį tie, kurie šalina žemės drebėjimo dramatiškas pasekmes, kur pastaraisiais mėnesiais vykusios stichinės nelaimės pasėjo daug skausmo ir baimės.
Tesidžiaugia dangūs ir žemė liudijimu tų, kurie dėl savo tikėjimo į Viešpatį Jėzų kenčia priešiškumą ir netgi persekiojimus. Žinia apie Jo pergalę tepripildo juos drąsos ir pasitikėjimo.
Prisikėlęs Kristus pirma mūsų eina į naują dangų ir naują žemę (žr. Apr 21, 1), kurioje visi gyvensime kaip viena šeima, kaip to Paties Tėvo vaikai. Jis yra su mumis iki pat laikų pabaigos. Einame paskui Jį, per šį sužeistą pasaulį, giedodami „aleliuja“, širdyse nešamės džiaugsmą ir skausmą, mūsų veiduose šypsenos ir ašaros. Toks yra mūsų žemiškas gyvenimas. Bet Kristus prisikėlė, Jis yra gyvas ir eina su mumis. Dėl to einame į dangų pakeltomis akimis, giedodami, ištikimi savo pareigoms šiame pasaulyje.
Visiems džiugių Šv. Velykų!
Amen.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą