DU MEILĖS KELIAI

DU MEILĖS KELIAI

XXXI eilinis sekmadienis

Įst 6, 2-6; Ps 117, 2-51;

Hbr 7, 23-28; Mk 12, 28b-34

I. „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi. Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos. Užsirašyk juos ant durų staktos savo namuose ir ant vartų“ (Įst 6, 4-9).

Tai pirmojo skaitinio tekstas, kuris yra vienas svarbiausių Biblijoje. 4 ir 5 eilutės yra Izraelio tikėjimo išpažinimas. Jį dar labiau sureikšmino ir sutvirtino Jėzus, 5 eilutę pacituodamas Naujajame Testamente. Šis Įstatymas Dievo duotas izraelitams, žydams, tačiau daug ką sako ir mums – pateikia esmines, principines ir praktines nuorodas.

Pakartoto Įstatymo knygoje surašyta daug įstatymų. Penktame skyriuje pakartojamas Dekalogas, o per visą knygą išsibarstę daugybė kitų Izraelio tautai skiriamų nuorodų ir paliepimų. Matant tai, kyla natūralus klausimas: kaip gali Dievas šitiek iš žmonių reikalauti? Kokią jis turi teisę?

4 eilutėje aiškiai pasakyta: Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Jis vienintelis toks, išskirtinis. Kodėl? Nes Jis vienintelis yra visko Kūrėjas. Vienintelis – be jokios konkurencijos! Todėl viskas priklauso Jam – absoliučiai viskas! Jis yra visa ko Savininkas ir turi visas teises į Savo nuosavybę, taigi ir į mus.

Tad Jo autoritetas mums yra visiškai neabejotinas dalykas. Tiesa, Biblijoje yra keletas vietų, kur kai kurie asmenys diskutuoja su Dievu dėl Jo sumanymų (pavyzdžiui, Abraomas dėl Sodomos ir Gomoros). Taip pat tam tikra diskusija su Dievu galima laikyti ir mūsų maldas. Tačiau Dievas su niekuo nediskutuoja apie Savo teises, apie tai, ką gali ir ko negali. Jis gali reikalauti ir daryti ką tik nori. Jobo priekaištai Dievui susilaukia rimto atkirčio – Dievas iš karto jam primena sukūrimą: kur tu buvai, kai Aš...? (nuo 38 skyriaus). Žinoma, kad Jobo tuo metu dar nė kvapo nebuvo, tad jis neturi ir teisės nurodinėti.

Biblijos Dievas turi teisę ir į žmonių širdis, kitaip tariant, į visą asmenį, visą žmogų (5 eilutė) – nes Dievas jį sukūrė. Jo autoritetas viršija visus kitus Jo Paties paskirtus žemiškuosius autoritetus, tokius kaip tėvų, valstybės. Šių autoritetas yra ribotas, o Dievo – neribotas ir viršesnis už jų. Dievo autoritetas apima visą kūriniją ir visas jos gyvenimo sferas.

Dievas yra suverenus viso pasaulio Viešpats, todėl mes turime Jo pagarbiai bijoti (žr. Įst 6, 2) ir Jį gerbti. Tačiau reikia pabrėžti, kad Dievo autoritetas mums labai į naudą, nes Jis palaiko mūsų gyvybę ir ilgą, laimingą gyvenimą (Įst 6, 2; 5, 33; 6, 24; 7, 12-16).

Dievo autoritetas yra patikimas autoritetas. Tai vienas didžiausių Jo skirtumų nuo to meto pagoniškų dievų. Antikos dievai nebuvo visagaliai, buvo smarkiai sau prieštaraujantys, veikiami nuotaikų kaitos, nenuspėjami, klastingi. Todėl nieko nuostabaus, kad dėl šitokio netobulumo jų tiek daug reikėjo. Prie šitokių dievų neprisirišdavo ir daugumos to meto žmonių širdys. O Biblijos Dievas yra galingas Dievas ir laikosi visko, ką pažadėjęs. Jis nekeičia Savo nuomonės ir Pats nesikeičia, todėl mes galime Juo pasitikėti.

Šiandien moderniame pasaulyje mūsų Viešpačiui atsiradę daug konkurentų. Nes šiandien Dievas mums yra ne tik Tas, Kuris gyvena bažnyčioje, prie altoriaus. Jei šitaip būtų, tai dar visai neblogai, nes 80 proc. lietuvių save laiko krikščionimis, todėl reiškia, kad jie išpažįsta teisingą Dievą. Tačiau, ko gero, taip nėra. Mat jau Liuteris pastebėjo, kad širdimi galima prisirišti ne tik prie Viešpaties, bet ir prie daug ko kito. O „kam pavedi savo širdį ir kuo pasikliauji, tas ir yra tavo Dievas“ („Didysis katekizmas“). Galėtume pridurti: kam paklūstame, kas nulemia mūsų sprendimus, tas yra mūsų Dievas.

Kas lemia mūsų sprendimus? Kokiais autoritetais mes pasitikime ir jiems paklūstame? Vienas iš labai populiarių dievų šiandien yra, kaip įsirengti namus, kaip susisodinti gėles, netgi kaip tvarkytis visą gyvenimą!

Sunku patikėti, bet grįžta ir senovės antikos mėnulio dievas. Ne vienuose namuose, ko gero, dabar kabo mėnulio kalendorius, nurodinėjantis, kada ką sėti, sodinti ir persodinti. Ar bent vienas tokį turintis nors truputį suabejojo, ar tikrai tai tiesa? Pamirštame, kad pačioje Pradžios knygos pradžioje parašyta, jog ne žvaigždės reguliuoja augimą, o Viešpats, tik Viešpats Dievas! Mėnulis ir žvaigždės nėra jokie dievai ir neturi mums jokio autoriteto.

Galime šiandien kalbėti apie širdies prisirišimą – pinigams (įprasčiausias stabas pasaulyje). Šiandien šis dievas praturtėjęs antrąja puse, patraukliąja savo bendražyge – karjera. Dabarties šūkis: „Siek karjeros!“ Kiek įmanoma greičiau, efektyviau, kiek įmanoma didesnės (kitaip tariant, uždirbk kuo daugiau pinigų)! Žinoma, viena vertus, karjera nieko blogo. Gabūs, gerai išsilavinę žmonės turi kilti. Problema atsiranda tuomet, kai karjera ima lemti mūsų sprendimus, kai mes imame šokti pagal jos dūdelę. Kai karjera tampa mūsų autoritetu. Tada ši dievaitė taria: neskirk tiek laiko savo vaikams; geriau visai jų negimdyk, jie tau tik trukdys. O mes apžavėti pamirštame, kad pačioje Pradžios knygos pradžioje Dievas mums liepė būti vaisingiems ir daugintis, taigi gimdyti vaikus ir patiems juos auginti!

Karjeros dievaitė ypač sukinėjasi tarp studentų. Ji nepaliaujamai šnibžda: tik su geriausiais pažymiais, tik su geriausiu diplomu tu gali pakilti pakankamai aukštai; todėl spausk iš savo smegeninės (ir iš interneto...) viską, kad tik gautum dešimtuką. Kyla klausimas, ar tikrai to reikia? Gauti dešimtuką savo sveikatos, sąžiningumo, moralės, šeimos, vaikų, bendruomenės sąskaita??? Moderniųjų dievų virtinėje dar galėtume paminėti šiuolaikinių technologijų dievą, grožio ir tobulo kūno dievą, amžinos jaunystės ir beceliulitinių raumenukų dievą ir t. t.

Dabar pagrindinė mūsų problema, kad mes pasidarėme ypač skeptiški tiems autoritetams, kuriuos nustatė Dievas: valstybei, tėvams, bendruomenei. Ir visai neskeptiški netikriems dievams ir autoritetams, kurie mums nurodinėja, kaip turime gyventi. Tačiau būtent šitiems dievams mes turėtume atkirsti: kaip jūs galite iš mūsų tiek reikalauti? Kokią jūs turite teisę? (1).

„Mylėsi visa širdimi“ (Įst 6, 5) – mylėkime Dievą visa savo esybe ir visu savo gyvenimu – tai svarbiausias Senojo ir Naujojo Testamento Įsakymas. Jėzus jį cituoja Mt 22, 37 ir patvirtina jo viršenybę visiems kitiems Įsakymams. Kodėl reikia Dievą mylėti? 1 Jn 4 išdėstyta šio paliepimo logika: nes Pats Dievas yra Meilė; Jis nori mums gero; Jis yra mylintis Tėvas. Dėl to reikia Jį mylėti. Dėl to reikia mylėti ir savo artimą. Todėl, kaip Jėzus sako, artimo meilės įsakymas iš Kun 19, 18 yra lygiai toks pat svarbus kaip ir Dievo meilės Įsakymas.

Ką konkrečiai reiškia mylėti? Mes turime Dievo pagarbiai bijoti, nes Jis yra Kūrėjas; mes turime Jam paklusti, nes Jis yra aukščiausias Autoritetas; mes turime Jį mylėti, nes Jis yra mūsų mylintis Tėvas; mes galime pasitikėti Juo, nes Jis padarys, ką buvo pažadėjęs. Mes galime būti tuo tikri, nes Jis nepersigalvos ir neims staiga mūsų nekęsti.

Meilė, paklusnumas, pagarbi baimė ir pasitikėjimas eina kartu ir paaiškina vienas kitą. Jų negalima atskirti. Jų neatskyrė ir Jėzus: „Jei Mane mylite, jūs laikysitės Mano įsakymų“ (Jn 14, 15). Dievas yra Asmuo. Kaip asmenis, kaip Savo atvaizdą Jis sukūrė ir mus. Todėl Jis nori su mumis bendrauti. O kokie gi santykiai be meilės, pasitikėjimo, paklusnumo. Ypač gerai santykių kokybę atspindi meilė, nes meilė yra tvirtas ir ilgalaikis ryšys – kaip santuokoje. Mes negalime mylėti dalimis, mylėti reikia visa savo esybe: visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Kitaip tariant, savo mintimis, jausmais, valia, tikslais, svajonėmis – viskuo, kas esame, turime prisirišti prie Dievo.

Antikos laikais taip nebuvo. Pakako išorinių ritualų, formalių aukų savo dievams. Tikėjimas niekaip nebuvo susijęs su gyvenimu. Antikos žmogus neturėjo jokio santykio su savo dievais. O ir dievams žmonių nelabai reikėjo. Žydų ir krikščionių Dievui reikia mūsų. Jam reikia mūsų visų, nepadalytų. Jis nori, kad santykis su Juo liestų visą mūsų gyvenimą. Todėl Pakartoto Įstatymo knygoje ir tiek daug įsakymų įvairioms mūsų gyvenimo sritims.

Tačiau mylėti Dievą visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis praktiškai turėtų būti tikrai nelengva. Kartais protu, rodos, suvoki, bet jausmai veda visai kitur: Biblija liepia ieškotis tikinčio partnerio ir vengti ikisantuokinių lytinių santykių, – viskas atrodo logiška, bet pabandyk suvaldyti hormonus! Kaip tada mylėti Dievą visa savo esybe? Matyt, reiktų pasiekti, kad mes kontroliuotume hormonus, o ne jie mus...

Todėl nieko nuostabaus, kad Viešpats kalba apie jėgas. Nes jėgų tam tikrai reikia. Labai paguodžia tai, kad mes, krikščionys, šiandien turime daugiau negu izraelitai Mozės laikais. Mes turime Šventąją Dvasią, Kuri mums teikia pakankamai jėgų. Bet Šventoji Dvasia nėra automatas, jėgų Ji duoda tik tada, kai mes sąmoningai apsisprendžiame paklusti Dievui. Nesitikėkime Jos pagalbos, jei žinodami, kad esame neteisūs, vis vien laikomės klaidingų dalykų.

„Paimk į širdį“ – mes vis geriau perprantame Dievo Įsakymus. Šeštoje eilutėje Dievas liepia izraelitams Įsakymus paimti į širdį. Ką tai reiškia? Tai reiškia gerai išmokti, suprasti. Dievas nori, kad Jo apreikštą valią mes suvoktume. Ne mechaniškai ir paklusniai atlikinėtume įvairius ritualus, bet aiškiai suprastume, ką darome ir kodėl taip darome. Tai yra mokymas ir mokymasis (Įst 4, 10; 5, 31; 6, 1). Dievo nurodymu izraelitai turėjo tapti besimokančia tauta. Ir tikrai jie tokie tapo. Šį principą atkartojo ir Jėzus: Jis buvo Mokytojas, Jo sekėjai – mokiniai, kurie patys turėjo tapti mokytojais ir mokyti kitus (Mt 28, 19). Lygiai taip pat ir mes esame pašaukti mokytis, mokytis visą gyvenimą geriau pažinti Dievą ir perprasti Jo mokymą.

Kodėl Dievui tai yra svarbu? Graikams ir romėnams religijos mokytis nereikėjo. Jie teturėjo nepramiegoti aukojimo meto, ir viskas taigi daug lengviau ir paprasčiau. Tačiau Biblijos Dievas nori bendrauti su mumis artimai. Pasižiūrėkime į santuoką. Santuokoje reikia mokykis. Susipažįstame ir tuokiamės būdami gana žali, tik vėliau geriau perprantame vienas kitą, bendravimas tampa vis intensyvesnis (net lytiniai santykiai yra mokymasis, Senajame Testamente apibūdinami žodžiu „pažinti“). Visi mokomės visą gyvenimą ir kuo geriau vieni kitus pažįstame, tuo laimingiau gyvename. Tas pats ir santykiuose su Dievu. Jei augame tikėjimu, pažinimu, jei Žodį vis geriau perprantame ir paimame į širdį, tai santykis su Dievu vis labiau stiprėja ir bręsta.

Įsakymų niekada negalime pamiršti, juos reikia tyrinėti. Atrodo, nieko sunkaus, tačiau dirstelkime į Dekalogą. Pasakyta: „Nevogsi“. Dauguma mūsų nevagia automobilių, netraukia iš rankų mobiliakų. Bet kaip su šiuo įsakymu kompiuterių, interneto sferoje? Ar nevagiame programų, filmų, dainų? Juk visi taip daro – o mes, krikščionys, ar nesielgiame taip kaip visi? (1).

Pasakyta: „Nesvetimausi“. Bet pakanka tik atsiversti kokį laikraštį ar žurnalą, ir griūte užgriūva nuogos krūtys ir klubai. Įsijungsi televizorių –irgi tas pats. Gyvename visiškai seksistiniame pasaulyje. Pornografinės interneto svetainės vienos populiariausių. Ką tai reiškia? (1).

Pasakyta: „Negeisi“. Bet ką turi kitas, ir aš to noriu. Nesvarbu, ar man to tikrai reikia. Toks kapitalizmo įsakymas. Argi mes, krikščionys, nežaidžiame šio žaidimo? Kai pabandome išsiaiškinti šiuos gana „nedvasingus“ klausimus, tampame dvasingesni ir stiprėja mūsų ryšys su Dievu.

„Įdiek juos savo vaikams“ – patys auklėjame savo vaikus. Tėvai mokosi, kad galėtų mokyti savo vaikus. Pagal Bibliją vaikų auklėjimas yra pabrėžtinai tėvų priedermė ir užduotis. Tėvai atsakingi už vaikų auklėjimą plačiąja prasme: visų pirma už religinį auklėjimą, bet ne vien tik už jį. Nes auklėjimo įsakymai, duoti izraelitams, apima ne tik religinę sferą. Tėvai atsakingi ir už švietimą, ir už asmenybės ugdymą, ir už vertybių diegimą.

Kaipgi vyksta auklėjimas? „Kartok“. Reiškia – kalbėk su savo vaikais. Jėzaus pavyzdys sako, kad visų pirma reikia atsakinėti į vaikų klausimus. Vaikai kelia daugybę klausimų. Jiems augant klausimų daugėja ir jie sudėtingėja. Jeigu į juos neatsakysime mes, tai atsakys kiti – ir visai nebūtinai taip, kaip mes norėtume.

Mes turime būti su savo vaikais, kartu su jais gyventi, dalytis kasdieniškais reikalais, kitaip tariant, tiesiog skirti jiems laiko. Kodėl? Nes tik būdami su jais, galime rodyti pavyzdį. Kaip mes mokysime savo vaikus nebūdami su jais? Mokymas ir gyvenimas yra neatsiejami dalykai. To geriausias pavyzdys Pats Jėzus: Jis kartu su Savo mokiniais išėjo visus mokslus, kartu su jais gyveno ir buvo jiems nuolat matomu pavyzdžiu.

Čia beveik visų mokymo įstaigų silpnoji vieta. Mokytojas mokykloje teikia daug naudingų žinių, bet jo žinios yra daugiau teorinės, nes mokytojas negali jų pademonstruoti praktiškai, kadangi negyvena kartu su savo mokiniais. Jis negali būti pavyzdys, nes negali parodyti, ką konkretus žinojimas reiškia gyvenime. Mokykla, be jokios abejonės, yra labai svarbi, bet tik kaip tėvų pagalbininkė ir svarbi padėjėja. Tik tiek ir nė trupučio daugiau.

Paanalizuokime porą pavyzdžių: ko mes išmokstame šeimoje? Visų pirma svarbiausio dalyko – atskirti gėrį nuo blogio. Išmokstame mylėti ir gerbti artimą, atsižvelgti į kitus, vertinti nuosavybę. Išmokstame galybę konkrečių dalykų. Gerai, kad mokyklose kalbama apie aplinkos apsaugą. Tačiau vaikas to geriausiai išmoks tik tada, jei tėvai miške kepdami šašlykus patys nepaliks šiukšlių. Gerai, kad mokyklose kalbama apie narkotikus. Tačiau kaip vaikas supras narkotikų žalą, jei namuose šventiniai stalai lūžta nuo alkoholio butelių? Mokykla moko: „Vaikai, gerbkite silpnesnius ir neįgaliuosius“. Bet kaip vaikas gerbs, jei tėvai savo automobilius stato neįgaliesiems skirtose vietose? Būtų galima paminėti dar daug kitų dalykų, kurių vaikai mokosi iš mūsų pavyzdžio.

Todėl tėvai, suvokdami savo svarbą, turėtų neskubėti trauktis nuo atsakomybės ir perleisti ją „ekspertams“. Net jeigu ir kasdien girdime: tėvai neturi laiko auklėti savo vaikų; tėvai nesugeba auklėti savo vaikų; tėvai nemoka tinkamai paruošti savo vaikų mokyklai; tėvai nemoka šio, tėvai nemoka ano – tačiau tėvai yra patys geriausi mokytojai, nes taip sutvarkė Dievas. Toks Dievo planas!

Kai kurie man papriekaištautų. Bet tai liečia tik gerai uždirbančias, geras, gražias ir darnias šeimas. Žinoma, šeimų yra įvairiausių ir situacijų įvairiausių. Vieniems vienur sekasi geriau, kitiems prasčiau. Tačiau svarbu yra principas. Juk visi turbūt pritartumėte, kad Dievo įsakymai galioja visiems, o ne tik tiems, kuriems jie „tinka“. Šeimoms, kurioms sunkiau sekasi, reikia padėti, o ne perimti jiems Dievo duotą atsakomybę!

Šiuo atžvilgiu labai padrąsina pati Biblija. Kaip bebūtų keista, bet Joje nerasime beveik nė vienos tobulos šeimos. Beveik visos perdėm problemiškos ir toli gražu ne pavyzdinės. Prasideda nuo Kaino ir Abelio. Toliau Nojaus vaikai ir jų darbeliai! Abraomo problemos su žmonomis, konfliktai tarp Saros ir Hagaros! Izaoko mylimos žmonos Rebekos apgaulė! Jų vaikų Jokūbo ir Ezavo nesutarimai, priešiškumas! Jokūbas irgi nebuvo pats geriausias tėvas, nes taip lepino savo jaunėlį Juozapą, kad kiti sūnūs jį net nužudyti norėjo, bet pasitenkino paradavimu į vergiją. O koks tėvas buvo Dovydas! Kaip jis auklėjo savo sūnų Abšalomą, kad šis net surengė pučą prieš savo tėvą! Tai vis bibliniai tikėjimo didvyriai! Tai reikšmingiausios Biblijos šeimos!

Kyla natūralus klausimas, kodėl Dievas pasakoja apie tokius dalykus Savo Žodyje? Pirmiausiai dėl to, kad pasakytų, jog vaikams tobulų tėvų nereikia. Mes visi esame mažiau ar labiau netobuli tėvai. Svarbiausia yra paklusnumas Dievui ir Jo atleidimo ieškojimas. Vaikai stebi ir mato, ką mes tikime ir kuo iš tiesų pasitikime. Mato, kokie yra mūsų gyvenimo principai, kaip mes elgiamės su savo klaidomis. Įžymūs žmonės šeimą vadino geriausia tikėjimo mokykla – nes mes darome daug klaidų, todėl mums reikia daug tikėjimo ir daug atleidimo.

Kaip elgtis praktiškai? Žinoma, krikščionims tėvams pirmoje vietoje turėtų būti religinis vaikų auklėjimas. Bet ne ką mažiau turėtų rūpėti ir mokyklinis švietimas. Ar mes žinome, kokias knygas turi skaityti mūsų vaikai vyresnėse klasėse per literatūros pamokas? Ar mokame jas įvertinti? Dažniausiai krikščionys tėvai sunerimsta tik dėl, jų manymu, netinkamo seksualinio auklėjimo. Bet ar sunerimsta dėl rekomenduojamų perskaityti knygų? Ir apskritai kodėl tėvai, į švietimo procesą įsikiša tik tada, kai kas nors vyksta negerai? Vertėtų paklausti, kaip mes prisidedame prie vaikų švietimo? Kiek iš mūsų su savo vaikais yra buvę muziejuje, aplankė dailės parodą, koncertą? Kai kurie važinėja po pasaulį, ir jų vaikai jau neblogai susipažinę su ne vienu pasaulio pliažu. Bet ar nors viena kelionė buvo švietimo, lavinimo, žinių kelionė?

Paskutinis mados šauksmas vaikų auklėjime – aprūpinti atžalas kompiuteriais. Tai vadinamoji „geriausia investicija į švietimą“. Tačiau aš dėl tokios investicijos norėčiau visus perspėti! Nes niekur dar nesu skaitęs ir girdėjęs, kad, pvz., pradinukams kompiuteris tikrai pagerintų mokymosi procesą. Dažnas sakytų, kad vaikas negali atsilikti nuo laiko – tačiau juk išmokti naudotis kompiuteriu ir augesniam jaunuoliui nėra sunku?! O apie žalą mažiukams turbūt esame girdėjęs ne vienas: kad kompiuteris gadina sveikatą, silpnina bendravimą ir izoliuoja vaiką, kad praleidžiamas laikas prie beprasmės veiklos (turiu omeny žaidimus) atitraukia vaiką nuo prasmingų ir kūrybiškų užsiėmimų. Naujausi tyrimai rodo, kad kompiuteris, valandų valandoms vaiką pasodindamas ant kėdės, sukelia rimtą problemą – judėjimo stoką. Nemanykime, kad kompiuteris išmoko piešti, lavina estetiką arba skaityti ir perskaitytą dalyką įvertinti. Tikrai tikrai ne! Kompiuteris yra tik įrankis, o įrankiais, kaip žinome, reikia mokėti teisingai naudotis. Nepervertinkime šio įrankio ir neduokime vaikams ne pagal amžių. Neleiskime kompiuteriui atstoti save savo vaikams. Kalbėkimės ir žaiskime su jais patys ir neatiduokime šio malonumo niekam!

Paveskime savo širdį vien Dievui, prisiriškime tik prie Viešpaties. Gerbkime Jo autoritetą ir kritiškai žiūrėkime į mus viliojančius kitus dievus ir autoritetus. Būkime daug daug kritiškesni negu dabar! Visuomet klauskime: kodėl darome vieną ar kitą dalyką? Ar tai nėra svetimo dievo vilionės?

Mylėkime Dievą visa savo esybe ir visu gyvenimu! Būkime nuoseklūs Jo mokiniai visose savo gyvenimo sferose! Studijuokime Dievo Žodį, gerai pažinkime Jo Įsakymus ir brandinkime tą pažinimą. Pritaikykime jį savo gyvenime! Pažinkime ne tik Įsakymus, bet ir patį gyvenimą.

Gimdykime vaikus! Tai, beje, pats natūraliausias bendruomenės augimo būdas. Auginkime juos patys – padedami darželių, mokyklų, universitetų, kitų pagalbininkų. Padovanokime jiems kiek įmanoma daugiau savo kasdienybės, laiko, būkime čia sumanūs ir kūrybiški! Ir ieškokime Dievo atleidimo, nes visa tai mes darysime su klaidomis.

II. Senajame Testamente pasakojama apie daugelį apeigų ir ritualų, kurie simbolizavo ir pranašavo apie Gelbėtoją ir Jo Apmokėjimą. Kadangi Paulius žinojo, kad žydų krikščionims, arba hebrajams, yra gerai pažįstami tie ritualai ir apeigos, savo laiške jis rėmėsi jais mokydamas šiuos šventuosius apie Jėzų Kristų.

Vienas iš Pauliaus tikslų Hebrajams 7 skyriuje buvo parodyti Melchizedeko kunigystės pranašumą prieš levitinę, arba Aarono, kunigystę ir su ja susijusias apeigas. Jei tobulumas ir išaukštinimas būtų pasiekiami per levitinę kunigystę, kodėl reikėjo pakeitimo į aukštesnę kunigystę? Paulius mokė, kad tobulėjimas, arba tapimas panašiam „į Dievo Sūnų“ (Hbr 7, 3), neateina per levitinę kunigystę, bet per Jėzų Kristų ir Jo kunigystės tvarką. Jėzus Kristus yra kilęs iš Judo giminės, ne iš Levio, todėl Paulius mokė, kad Jo teisė į kunigystę bus paremta ne kilme, bet nenykstamo gyvenimo galybe (žr. Hbr 7, 14-16).

Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų reiškia, kad Jėzaus Kristaus misija yra tarpininkauti mūsų labui ir padėti mums grįžti Dievo akivaizdon.

Turbūt neįmanoma geriau apibendrinti Jėzaus misiją, nei pakartojant Jo Paties žodžius: „ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10).

O kas buvo pražuvę? Pati žmonija buvo atskirta nuo Dievo ir tapo pavaldi mirčiai, tapo kupina baimės, nusivylimo ir nevilties. Jei dėl žmonių nieko nebūtų padaryta, visi būtų pražuvę.

Tačiau dėka Jėzaus mes visi turime didelę viltį.

„Nusidėjęs, žmogus apleido Dievą, ir ryšys tarp Žemės ir Dangaus buvo nutrauktas. Per tą bedugnę nebuvo liepto. Bet per Kristų žemė vėl yra sujungta su Dangumi. Kristus nutiesė per bedugnę tiltą, kuriuo angelai galėjo bendrauti su žmonėmis ir jiems tarnauti. Kristus sujungė nuodėmingą, silpną ir bejėgį žmogų su begalinės jėgos Šaltiniu“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 2005, 22 p.).

Nuo Pradžios iki Apreiškimo knygos, Biblijoje užrašyta, kaip Dievas ieško pražuvusios žmonijos.

III. Šios sekmadienio Evangelija mums primena Jėzaus mokymą apie didžiausią įsakymą, meilės įsakymą, kuris yra dvigubas: mylėti Dievą ir mylėti artimą. Šventieji, kuriuos visus neseniai pagerbėme viena iškilminga švente, kaip tik ir yra tie, kurie pasitikėdami Dievo malone, stengiasi gyventi pagal šį fundamentalų įstatymą. Iš tiesų, meilės įsakymą gali iki galo įvykdyti tik tas, kuris gyvena palaikydamas glaudų ryšį su Dievu, kuris jį myli taip kaip vaikas myli savo tėvą ir motiną.

Šv. Jonas Avilietis, prieš eilę metų paskelbtas Bažnyčios Mokytoju, savo Traktato apie Dievo meilę pradžioje rašo: „Pagrindinė priežastis, dėl kurios mūsų širdis myli Dievą yra Jo meilė mums. Ji labiau už bet ką kita įkvepia mūsų širdis mylėti. Tasai, kuris kuo nors pasitarnauja kitam žmogui, duoda jam dalį to ką pats turi. Tasai, kuris myli, atiduoda save patį su viskuo ką turi, nepasilikdamas sau nieko“. Tad meilės įsakymas – tai ne tik įsakymas, bet pirmiausia dovana. Dievas ją mums duoda, leidžia pažinti ir patirti, kad ji galėtų, kaip sėkla, išdygti ir išsiskleisti mūsų gyvenimuose.

Jei Dievo meilė suleidžia gilias šaknis žmoguje, jis sugeba mylėti ir tuos, kurie to neverti, panašiai kaip Dievas mus myli. Tėvas ir motina savo vaikus myli ne dėl to, kad jie meilės būtų nusipelnę, myli juos visada, nors žinoma, atkreipia dėmesį ir į jų klaidas. Dievas mus moko tik mylėti, Jis mūsų nemoko blogo linkėti kitam žmogui. Jis mus moko žiūrėti į kitą žmogų ne tik savo akimis, bet Dievo akimis, Jėzaus Kritaus žvilgsniu. Tai širdies žvilgsnis, kuris nesustoja ties išore, bet mato gilumą, mato troškimą būti išgristam, būti mylimam.

Tuo pačiu įvyksta ir atvirkštinis procesas: jei aš atviras kitam žmogui, tokiam koks ji yra, jei aš išeinu jo pasitikti, tuo pačiu aš atsiveriu ir Dievui, pajuntu, kad Jis yra ir kad yra geras. Dievo meilės ir artimo meilės įsakymai tarpusavy neatskiriamai susiję. Jėzus neišrado nei vieno, nei kito, bet atskleidė, kad jie abu iš tiesų yra vienas ir tas pats įsakymas. Tai Jėzus padarė ne tik žodžiu, bet pirmiausia savo liudijimu. Jėzaus asmuo ir visas jo slėpinys įkūnija Dievo ir artimo meilės vienybę. Šią dvigubą meilę Jis mums dovanoja Eucharistijoje, dovanodamas Save Patį, kad pasistiprinę šia Duona, mylėtume vienas kitą kaip Jis mus mylėjo.

Brian Kolodiejchuk MC knygoje „Šventoji Teresė Kalkutietė“ klausia: Kas trukdo man mylėti? – Gerojo Dievo ir Dievui sukurti, esame pašaukti gyventi meilėje su Juo ir vienas su kitu. Į kiekvieno žmogaus širdį Kūrėjas ne tik įdėjo pamatinį moralinį kodeksą daryti gera ir vengti blogio, bet nurodė meilės kelius ir Dešimtyje Dievo Įsakymų.

Deja, savyje atrandame daugybę kliūčių mylėti ir kovojame mėgindami jas įveikti. Iš pirmųjų tėvų nuodėmės, kai buvo paminta Dievo suteikta laisvė ir nepaklusta Jo Įsakymams, mes linkstame pirmenybę teikti sau, o ne Dievui, ir veikti prieš Jo valią bei savo pačių gėrį. Motina Teresė atvirai apie tai prabyla: „Kai pasirenku blogį – nusidedu. Tada pasirodo mano valia. Kai bet kokia kaina siekiu naudos sau, sąmoningai pasirenku nuodėmę. Tarkim, man kyla pagunda pameluoti, ir aš sutinku meluoti. Mano protas nėra tyras. Užsikroviau sau naštą. Tarp savęs ir Dievo iškėliau kliūtį. Melas nugalėjo. Pasirinkau melą, o ne Dievą“.

Norėdami pasiekti laimę, dėl kurios buvome sukurti, savo valią nuolat turime palenkti taip, kad ji pasipriešintų nuodėmingiems polinkiams ir atmestų nuodėmę, kuri atitolina nuo Dievo ir pavergia netvarkingiems troškimams.

Priklausydamas puolusiai žmonių rasei, kiekvienas asmuo yra nusidėjėlis, jame „įsišaknijusi“ nuodėmė, su kuria reikia kovoti. Todėl turime susilaikyti ir neteisti, nesmerkti kitų dėl jų silpnumo ir nuodėmių. Apie tai Motina Teresė davė tokį patarimą: „Mes neturime teisti <...>, negalime sutikti, kad jie daro gera, – tačiau mes nežinome, kodėl jie taip daro“. Būdama gailestinga nusidėjėliams, ji nevengė pareigos kalbėti apie elgesį, kuris yra nuodėmingas.

Ji dažnai kalbėjo apie „netoleranciją“ daugiausia galvodama apie liežuviu padaromas nuodėmes: panieką ir šmeižtą ar bet kokios formos apkalbas. Šios nuodėmės ją labai žeidė. Iš savo motinos ji buvo išmokusi keletą naudingų pamokų apie pagarbą garbingam ir geram kitų žmonių vardui, ypač kalboje. Atsisakydama nukreipti dėmesį į tai, kas negatyvu, ar tai, kas mėgindavo sutrukdyti jos pasirinkimui mylėti, ji visada rasdavo pasakyti ką nors gera, net ir sunkiausioje situacijoje. Jos akivaizdoje asmuo instinktyviai jausdavo nepatogumą ką nors kritikuoti. Kam nors davus neigiamą pastabą ar sukritikavus kitą asmenį, ypač vargšą, ji nukreipdavo jų dėmesį į atsitokėti verčiančią tikrovę: „Jei mes būtume jų vietoje, nežinome, kaip jaustumės ir kaip elgtumės – galbūt dar blogiau“.

Kita iš pažiūros nedidelė klaida, kuri Motinos Teresės „reikšmingų“ nuodėmių sąraše užėmė išskirtinę vietą, buvo niurzgėjimas. Jos akimis niurzgėjimas rodė praktiško tikėjimo trūkumą, negebėjimą matyti Dievo rankos konkrečiose aplinkybėse, nenorą paklusti Jo valiai. Niurzgėjimas, arba bambėjimas, užmuša džiaugsmą, sunaikina dovanojimo ir meilės džiaugsmą. Savo pavyzdžiu ji parodė, kad kur kas konstruktyviau ir naudingiau ieškoti būdų, kaip išgauti gėrį kiekvienoje situacijoje, kad ir kaip toli būtų nuo tobulumo.

Pyktį Motina Teresė laikė viena iš pagrindinių kliūčių mylėti ir dideliu dvasinio gyvenimo trukdžiu. Nenoras atleisti veda į pagiežą ir kartėlį arba keršto troškimą ir yra tvirta „jungtis“ blogio grandinėje. Savo santykiuose mes neišvengiamai patiriame įžeidimų ir patys kitus įžeidžiame – paprastai nesąmoningai. Prisirišti prie įžeidimų ir nešiotis pagiežą žalinga visiems, o ypač tam, kuris neatleidžia. Būdama iš prigimties jautri, Motina Teresė daug kentėjo nuo įžeidimų, tačiau ryžtingai nepasidavė jų užvaldoma ir neleido, kad jie veiktų jos pasirinkimus. Užuot sutelkusi dėmesį į save, ji galvojo apie ją įžeidusį asmenį, gailėjosi jo, nes žinojo, kad save jis sužeidė daugiau nei ją. Atleisdama kiekvienam suteikdavo progą viską pradėti iš naujo.

„Paniurusi nuotaika yra liga“. Šiuo trumpu teiginiu paniurusią nuotaiką Motina Teresė įtraukė į dvasinių negalių, trukdančių mylėti, sąrašą. Paniurusi nuotaika, pasyvaus keršto forma, pasireiškia užsispyrusiu ir tyliu savo nepasitenkinimo demonstravimu, atskleidžia vidinę daugelio paslėptų nuodėmių tikrovę: puikybę, pyktį, atleidimo stoką, pagiežą. Paniurusi nuotaika turi paralyžiuojantį poveikį kitiems (bendruomenei ar šeimai), bet dar daugiau tam, kuris pasiduoda šiai klaidai, nes ji sustangina asmens gebėjimą mylėti ir augti meilėje. Jeigu džiaugsmas yra užkrečiamas, užkrečiamas ir jo trūkumas.

Dievo Įsakymas mylėti vieniems kitus nepalieka vietos abejingumui, nėra jokių išimčių pareigai mylėti, jokio pasiteisinimo susirūpinimo stokai. Iš mūsų reikalaujama, kaip pasakytų Motina Teresė, „turėti akis, kurios mato“ mūsų brolių ir seserų poreikius, ir stengtis jiems padėti. Abejingumas ir širdies kietumas kitų skausmui ir kančioms yra blogis, kuriam ji metė iššūkį. Į kai kurių žmonių nuostatą, kad „man visiškai nerūpi“, Motinos Teresės veiksmai atsakė: „Man labai rūpi“.

Atmesti kitus arba jų vengti dėl jų neturto ar dėl to kaltinti kitus Motinos Teresės akyse buvo didžiulė neteisybė. Kad ir kokios būtų žmogaus problemų priežastys, jos įsitikinimu, jis vertas pagalbos ir rūpesčio. Susidūrusi su sunkioje padėtyje atsidūrusiu žmogumi, ji visų pirma rūpindavosi pasiūlyti skubią ir veiksmingą pagalbą ir tik vėliau ieškodavo problemų priežasčių. Stodama ginti vargšų, jei kas nors imdavo juos kaltinti dėl jų skurdo, ji paklausdavo: „Ką jūs darytumėte, jei būtumėte jų vietoje?“ Ji duodavo savo klausytojams suprasti, kad, galimas daiktas, jie yra kur kas labiau atsakingi už kitų skurdą, nei galvoja.

Dažna tema viešuose jos pasisakymuose buvo žmogaus gyvybė nuo pradėjimo iki natūralios mirties. Jausdama begalinę pagarbą ir meilę gyvybės Davėjui ji atkakliai gynė Jo teises, priešindamasi bet kokios formos agresijai prieš žmogaus gyvybę, gindama silpniausius ir labiausiai pažeidžiamus žmones.

Abortą laikė didžiausiu taikos griovėju pasaulyje. Tokios nuostatos priežastis logiška: jeigu visuomenėje žudyti savo paties kūną ir kraują tampa leistina ir priimtina, vadinasi, kiti, nesusieti šeimos ryšiais, turi kur kas mažesnę „teisę“ į meilę, rūpestį ir gyvenimą; jų kur kas lengviau, panorėjus, galima „atsikratyti“. Jeigu siekdama apsaugoti dažnai neteisėtus ir savanaudžius interesus, pavyzdžiui, patogumų ir malonumų siekimą, visuomenė atsigręžia tiesiogiai prieš kūdikį motinos įsčiose, anksčiau ar vėliau ji nesivaržydama pašalins ir kitas bejėges būtybes. Tai gali tapti labai slidžia nuokalne.

Šiandien pasaulyje pagyvenę, ligoti ar neįgalūs žmonės vis dažniau ir dažniau laikomi „našta“ visuomenei, yra tarp labiausiai pažeidžiamų žmonių. Motina Teresė ypač smerkė bet kokią nepagarbą ar nesirūpinimą pagyvenusiais šeimos nariais, kuriems reikalinga priežiūra. Kadangi „meilė prasideda namuose“, visų pirma esame atsakingi už saviškius. Neįgalumas ar kentėjimai nesumenkina įgimto kiekvieno asmens orumo. Kančia yra neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis ir, atsižvelgiant į žmogaus požiūrį, gali tapti nepaprasto palaiminimo šaltiniu ne tik kenčiančiajam, bet ir tiems, kurie šalia. Priimdami ir duodami taip reikalingą meilę bei rūpestį, ir vieni, ir kiti gali labiau priartėti vieni prie kitų, prie Dievo ir tikro savo egzistencijos tikslo: pažinti ir mylėti Dievą, Jam tarnauti ir taip pasiekti amžiną laimę.

Kita įprastinė viešų Motinos Teresės pasisakymų tema buvo santuokos šventumas ir šeimos gyvenimo svarba, nes šeima sudaro pagrindinį visuomenės branduolį. Visuomenės gerovė priklauso nuo šeimos gerovės. Ši „namų meilės mokykla“ suteikia autoritetą, stabilumą ir santykius, kurių reikia vaikams, kad jie užaugtų brandžiais žmonėmis, gebančiais prisidėti prie sveikos visuomenės kūrimo. Jos pasisakymas prieš skyrybas, kurį kai kurie atvirai kritikavo, buvo paremtas tikėjimu, kad santuoka skirta visam gyvenimui, kad tai šventas ryšys tarp vyro ir moters. Gerai suvokdama sunkumus, su kuriais susiduriama, ji laikėsi nuomonės, kad įmanoma išmokti gyventi kartu meilėje.

Namai yra (arba turėtų būti) pirminė ir natūraliausia aplinka, kurioje duodama ir priimama meilė. Meilė ir vienybė šeimoje yra terpė vaikams augti, ji suteikia tapatybės jausmą, ramybę, pasitikėjimą, atvirumą ir džiaugsmą – visa tai, kas padės pasiruošti jiems rasti savo vietą visuomenėje. Mažyčiai rūpestingi veiksmai, skirti artimiesiems, leis jiems pajusti, kad yra laukiami, priimti, verti ir įvertinti. Namai suteikia daugybę progų dalytis džiaugsmais, kartu kęsti sunkumus, palaikyti kentėjimuose, pasiūlyti kitiems savo pagalbą, siekti, ne kad pačiam būtų tarnaujama, o tarnauti kitiems – duoda progą skleistis visoms meilės išraiškoms. Ten, kur švelnumas, atleidimas, pagarba, ištikimybė ir nesavanaudiškas patarnavimas yra taisyklė, šeima, tėvai ir vaikai, auga šventume.

Vis dėlto Motina Teresė puikiai suvokė, kad kiekvieno nario silpnumas ir nuodėmingumas šeimą paveikia taip, jog namai kartais gali tapti vieta, kurioje patiriamas skaudus įžeidimas. Ji pabrėžė būtinybę atleisti ir susitaikyti, nors ir blaiviai matė, kiek daug tai gali pareikalauti. „Šeima, kuri kartu meldžiasi, išlieka kartu“, – niekada nepavargo kartoti Motina Teresė, cituodama t. Patricką Peytoną iš Šventojo Kryžiaus kongregacijos. Kaip prieš ją gyvenę šventieji, taip ir Motina Teresė buvo tikra, kad visus sunkumus galima įveikti malda.

Susidūrus su pagunda nusidėti – nemylėti – pirmasis Motinos Teresės patarimas buvo ieškoti pagalbos ten, kur ji visada randama: maldoje gręžtis į Dievą. Ji žinojo, kad Dievo malonė visada lydi gerą valią ir pastangas. Šitokiu būdu pagundos tampa augimo ir gėrio (dar didesnio!) progomis. Pasikliauti dieviška pagalba ir atsiverti ją priimti buvo svarbi jos strategija kovoje su pagundomis ir kliūtimis, trukdančiomis mylėti. (5).

Norint nugalėti pagundas, reikalingas tvirtas pasiryžimas išlikti teisingame kelyje. „Aš jos nenoriu“ – toks būdavo jos rekomenduojamas atsakymas į nuodėmės vilionę. Žmogus neturi būti blaškomas jausmų, nuotaikų ar kitų žmonių nuomonių. Ji dažnai cituodavo Šv. Teresę Avilietę: „Šėtonas labai bijo ryžtingų sielų“. Motinai Teresei viskas priklausė nuo dviejų žodžių: „Noriu“ arba „Nenoriu“. Todėl „tvirtas pasiryžimas“ buvo esminis dalykas, siekiant gėrio ir vengiant blogio. (5).

Jos tvirtinimu, ryžtingai sielai nereikia bijoti netgi velnio, nes „niekas, net ir velnias, negali priversti daryti to, ko nenorite“. Žinodama, su kokiais spąstais galima susidurti, Motina Teresė įspėjo apie „melo tėvo“, pasirodančio „šviesos angelo“ pavidalu, taktiką. Juokaudama ji komentavo: „Jeigu man būtų pavesta paskirti Nobelio premiją už kantrybę, paskirčiau ją velniui, nes jis labai gudrus savo kėslais ir jo kantrybė neišsenkanti“.

„Nesislėpkite“ – dar viena Motinos Teresės maksima. Atsivėrimas tinkamam asmeniui (pavyzdžiui, vyresniajai, dvasiniam vadovui ar nuodėmklausiui) apie vieną ar kitą sunkumą padeda apsisaugoti nuo perdėto ar nesveiko dėmesio sau ir savo problemoms. Ji mėgdavo patarti „laiku prabilti“, nes žinojo, koks naudingas gali būti iš kompetentingo žmogaus išgirstas žodis, susiduriant su sunkumais.

„Būkite užsiėmusios“ – galiausiai patardavo Motina Teresė, kamuojamiems netyrų minčių ir pagundų. Daryti ką nors naudinga, kad dėmesys nukryptų nuo tokių minčių, galėjo būti sveikintinas dalykas. Negalvoti apie problemą arba nekovoti su ja taip, kad taptum nuo jos priklausomas, – dar vienas praktiškas patarimas, kurį Motina Teresė duodavo, norėdama padėti žmonėms neprarasti pusiausvyros.

Motina Teresė niekada nepasidavė nevilčiai, susidūrusi su sunkumu mylėti, nesvarbu, išgyvendavo jį pati ar matė išgyvenant kitus. Žinodama, kad Dievo gailestingumas didesnis už bet kokią nuodėmę, ji kreipdavosi į Jį prašydama atleidimo ir kitus ragino daryti tą patį. Išpažinties sakramentas – ši nuostabi gydančios Dievo meilės dovana – buvo galinga priemonė susitaikyti su Viešpačiu, broliais ir seserimis. Pripažindama, kad yra nusidėjėlė, Sutaikinimo sakramentą priimdavo tik kruopščiai ištyrusi savo sąžinę, pripažinusi ką blogai padariusi, gailėdamasi ir pasiryždama pasitaisyti. Po šio susitikimo su Jėzumi ji pakildavo atleista, išgydyta ir sustiprinta. Motina Teresė dažnai kartodavo: „Išpažinties einame kaip nusidėjėlis su nuodėme, o grįžtame kaip nusidėjėlis be nuodėmės“.

Prieš ką nors nusižengusi, Motina Teresė skubiai pripažindavo savo klaidą ir atsiprašydavo.

Kad pasakytume „atsiprašau“, reikalinga drąsa ir nuolankumas, tačiau neretai tai yra vienintelis kelias į susitaikinimą ir ramybę. Ji ieškojo susitaikinimo ne tik su tais, prieš kuriuos galėjo nusižengti, bet ir su tais, kurie nusižengė prieš ją. Ištikimai laikydamasi principų, kurių laikytis mokė seseris, ji „būdavo pirma pasakyti „atsiprašau“, net jeigu kalta būdavo ne vien ji, tam, kad suteiktų įžeidėjui progą būti sutaikytam ir pradėti viską iš naujo. Žengdama dar vieną žingsnį toliau, ji netgi sutiko būti klaidingai apkaltinta, žiūrėdama į tai, kaip į progą sekti Jėzumi: „Kai kas nors jus kaltina – jei jūsų sąžinė yra rami, dėkokite Dievui. Pasinaudokite puikia proga. Tai geriausias būdas priartėti prie Jėzaus“.

Melskimės, Mergelei Marijai užtariant, kad kiekvienas krikščionis sugebėtų liudyti savo tikėjimą mylėdamas Dievą ir artimą.

Amen.