Iz 50, 4-7; Ps 21, 8-24; Fil 2, 6-11;
Mk (14, 1-72). 15, 1-39. (40-47)
I. Šie girdėti pranašo Izajo ištarti žodžiai yra dar viena iš vadinamųjų Kenčiančio Viešpaties tarno giesmių, kurią sunku skaityti, prieš akis neturint evangelinių Kančios pasakojimų. Nors gal tai buvo tiesiog žodžiai apie pranašą, o gal ir paties pranašo, vieno šios knygos autorių, žodžiai, į kuriuos jis sudėjo savo paties likimą. „Likimas“, aišku, čia ne tas žodis. Gal geriau tiktų „duotybė“?! Tai, kas būna duota tam, kuriam „atvertos ausys“, kad klausytų, t. y. suprastų.
Lietuviškame vertime skaitome: „Viešpats DIEVAS davė man iškalbų liežuvį, kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą Jis žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys“ (Iz 50, 4). „Iškalbus“, žinoma, nebūtinai turi būti „mokytas“. Ir pranašas liaudies akyse, matyt, ne taip jau dažnai būtų siejamas su mokytumu, ypač laikais, kai mokytumas žmonėms įspūdžio nedaro ir didelio pasitikėjimo nekelia, tačiau šis pranašas kalba būtent apie šią dovaną, bent jau hebrajiškametekste: „Viešpats DIEVAS davė man mokytų liežuvį“ (Iz 50, 4). Veiksmažodis, kuris lietuviškai perteikiamas kaip „[kad] gebėčiau…“, o hebrajiškai – „kad žinočiau, [kaip]…“: Lieka klausimas – „ką?“ Ir šioje vietoje yra žodis, kurį visi vertėjai verčia spėliodami, nes nežinoma, ką tas žodis iš tiesų reiškia (jis pavartotas tik šį vienintelį kartą). Gali reikšti pagalbą, gali ir atsakymą. Tada turėsime: „…kad žinočiau, ką atsakyti suvargusiam…“ Toliau galima skaityti ir taip: žodis pažadina kas rytą, pažadina mano ausį, kad klausyčiau kaip mokytiniai… ir žinočiau, kokį duoti suvargusiam žodį…
Gal ir nepaguos tų, kurie su nepasitikėjimu žiūri į mokytus, vis dar laikydamiesi klišės, kad Dievas tikrus dalykus leidžia suprasti ne išmintingiesiems ir gudriesiems, o mažutėliams. Gera žinoti, kad Biblijoje yra vietos ir kitiems, kuriems duota ieškoti, mąstyti, siekti suprasti ir žinoti. Žinoma, kad galėtų duoti atsakymus „suvargusiems“…
Žinojimas leidžia ieškoti atsakymų, kurie stiprintų ne tuščiais pažadais ir padūsavimais kartu. Nors kartais padūsavimai lieka paskutinė galima paguoda situacijoje. Mokytas žodis, kurį pranašas duoda suvargusiems, toli gražu ne visada liūliuojantis ir rypuojantis kartu su kenčiančiais, lenkiantis prie jų, „bučiuojant žaizdas“. Dažnai tas žodis rūstus ir reiklus, kaip gydytojo, reikalaujančio iš šių „suvargusiųjų“ pagaliau susirūpinti savo sveikata, o ne vien laukti morfijaus skausmui numalšinti ar greitai veikiančių antibiotikų. Toros Mokymas, dar kitaip Įstatymas, kurį rašė pranašai, tokie kaip šios giesmės autorius, patys perėję patyčių ir pažeminimo dykumas, kankinystės slėnius, skelbė jį, ir likę „nesugėdinti“. Jie tikrai nebuvo populiarūs. Jų nebuvo klausomasi, jie nebuvo girdimi. Iš jų buvo tyčiojamasi. Tačiau Mokymas, kurį jie perdavė „suvargusiems“ (nuo gyvenimo beprasmybės, tremties, priespaudos), išliko ir pasiliko.
Giesmėje mokytumas, mokymas, o ne sumanumas ar iškalba, skirta jausmingai paguodai, akcentuojami kaip pranašo duotybė, patvirtina ir rabiniškas skaitymas. Aramėjiškoje parafrazėje, Targume, ši eilutė interpretuojama taip: „Viešpats Dievas davė man liežuvį tų, kurie moko, kad žinočiau, [kaip] mokyti išminties teisųjį, kuris nusilpo[trokšdamas] Mokymo žodžių. Todėl kas rytą jis pakelia anksti siųsti savo pranašus, kad gal prašaunančių pro šalį ausys bus atvertos, ir jie ims girdėti mokymą“.
Ir Zohare, mistiniame Toros komentare, ši pranašo eilutė interpretuojama kaip Izraelio pašventinimas per Torą, Mokymą, kuriam suprasti ausys atveriamos kas rytą tam, kuris yra „prisiklijavęs“ prie Toros.
Šitokia interpretacija, žinoma, mažai ką bendro turi su tuo, ką šį sekmadienį katalikai girdi ir ką mąsto, klausydami Šventojo Rašto skaitinių, eidami į bažnyčias su verbomis ir vienydamiesi širdyje su vieno Teisiojo Kančia, kuri leidžia solidarizuotis su visais kitais kenčiančiais ir suvargusiais. Ir, žinoma, šiame solidarume Mokymo troškuliui vietos nelabai ir lieka. Bet galėtų likti, suvokiant, kad ausys, kas rytą atvertos Toros žodžiams, įgalintų ne tik tvarstyti žaizdas, bet ir jas gydyti, kad tie, kurie nesuvokė, ką daro, geriau suprastų ir taisytų tiek savo gyvenimą, tiek pasaulį.
Norėčiau, kad ši giesmė padėtų bent jau sužadinti troškimą suprasti, kodėl kenčia tie, kurie kenčia; ir kaip gydyti esamą situaciją be sentimentalių šniurkščiojimų ir graudulingumo, solidarizuojantis, bet nieko asmeniškai nesiimant.
Būkime atviri Dievo Žodžiui ir pirmiausia tegul Tas Žodis gydo mūsų širdis, kad jos būtų supratingos, mylinčios ir gailestingos, tik tada galėsime padėti kitiems.
II. Apaštalas Paulius šio sekmadienio antrame skaitinyje Laiške filipiečiams rašo, kad Jėzus atsižadėjo egoizmo, tuštybės bei ambicijų ir tapo nuolankus. Jis visiškai apiplėšė Save, kad galėtų priimti Dievo valią (žr. Fil 2, 6-8). Dėl mūsų tapdamas Žmogumi Dievo Sūnus pasidarė vargšas, kad mes būtume turtingi. Jis užėmė tarno, netgi vergo padėtį, kad išlaisvintų mus iš nuodėmės. Jis ištvėrė mirtį, kad mes galėtume amžinai gyventi su Dievu.
Jėzus be galo mylėjo. Jis visiškai atsidavė Savo Tėvo planui ir mums. Ar kada nors galėjome tikėtis tokios meilės? Jėzaus nuostatą gerai atspindi Marija iš Betanijos (žr. Mk 14, 3). Prieš pat Jėzaus mirtį ji iš meilės patepė Jį brangiu ir kvapniu gryno nardo tepalu, kuriam turbūt išleido visas savo santaupas. Nepaisydama, kad tepalas brangus, ji išliejo ant Jėzaus visa, ką turėjo vertingo. Netikintiems stebėtojams tasai žingsnis pasirodė beprotiškas ir tiesiog juokingas (žr. Mk 14, 4-5), tačiau meilė pastūmėjo ją visas savo lėšas ir tiesiog visą save „iššvaistyti“ dėl Jėzaus, kaip Jėzus iš meilės Tėvui Save „iššvaistė“ dėl mūsų.
Marija taip pasielgė žinodama, kaip Jėzus ją myli. Ji pažinojo Jo švelnumą ir jautrumą. Per Jo gailestingumą suvargusioje ir atgailaujančioje jos dvasioje ištryško nauja gyvybė. Šventosios Dvasios padedami ir mes, kaip ir Marija, galime pažinti Jėzų.
Šiandien vėl prisimename mūsų Gelbėtojo mirtį ir prisikėlimą. Ir mes, kaip Marija, galime patepti Jėzų savo meile. Didžiosios Savaitės liturgija – nuostabi proga išlieti Jam visa, ką turime – savo laiką, pinigus, jėgas, savo gyvenimą. Tad šią Savaitę sudėkime prie Jo kojų viską, kas mums brangu, ir prašykime užlieti mus galia mylėti Jį labiau už visa kita.
Atsisakykime visko, kas mus nuo Jo skiria, kad suvienyti Jo mirtimi drauge su Juo prisikeltume naujam gyvenimui.
Visi, kurie pasikliauna nukryžiuotu Jėzumi pelno Dievo gailestingumą, kuris išgydo nuo mirtinų nuodėmės nuodų. Dievo sprendimas žmonėms ypač galioja kantrybės netekusiems sutuoktiniams, įgeltiems nusivylimo, neištikimybės, nusigręžimo ir apleidimo pagundos. Taip pat jiems Dievas Tėvas dovanoja Savo Sūnų Jėzų, ne tam, kad juos pasmerktų, bet kad išgelbėtų: jei jie pasiveda Jam, juos išgydo Savo gailestingąja meile, kuri tykšta iš Jo Kryžiaus, malonės, kuri atnaujina ir sugražina į santuokinio ir šeimos gyvenimo kelią, galia.
Reikia tikėti Dievo gailestingumu ir Jo šauktis. Šv. Jono Pauliaus II knygoje „Atmintis ir tapatybė“ rašė apie gelbstinčią gailestingosios Dievo Meilės žinią pasauliui prieš jame prasidedančią dviejų baisiųjų diktatūrų – fašizmo ir komunizmo – tironiją, apie gailestingumą kaip ribą, kuri yra nustatyta blogiui.
Dievo meilė yra be ribų, ji nugali, ji triumfuoja, todėl ir šiandien turime artintis prie šio slėpinio. Turime prašyti Jėzų perkeisti Savuoju gailestingumu ir mūsų širdis, nes tik Jis gali išgydyti nuodėmės suniokotą žmogų, tik Jis gali patenkinti didžiausią žmogaus poreikį būti priglaustam – panašiai, kaip Šv. Jonas buvo prisiglaudęs prie Jėzaus. Šiandien verta prisiminti, kaip Jėzus apreiškė Tėvo Širdį. Evangelijų palyginimuose (pvz., apie sūnų palaidūną, gerąjį samarietį) pamatykime save pačius – tuos, kurių Tėvas laukia, norėdamas priglausti, tuos, kurie yra kviečiami gyventi šiuo gailestingumu.
Mūsų vieta – būti Jėzaus Širdyje, kad būtume prie Dievo Gailestingumo Šaltinio. Šv. Faustinos pavyzdžiu padrąsinti nebijokime žengti į Gailestingumo slėpinį, paakinti neatidėlioti, priimti Šventąją Dvasią, duodančią gailestingumui atvirą širdį, priminti siuntimą būti Jėzaus gailestingumo apaštalais pasaulyje.
Gal kyla klausimas: Ar Dievo gailestingumas nepanaikina Dievo teisingumo? Sūnaus palaidūno kelias – tai mūsų jaunystės kelias, kuris dažnai tęsiasi visą gyvenimą, nes savęs ieškojimas dažnai vyksta net klaidžiojant klystkeliuose, tikrumo ieškant pasaulyje. O Viešpats kviečia stabtelėti, atrasti tikrąją realybę – savo gyvenimą bandyti pamatyti giliau, Dievo perspektyvoje, Jo žvilgsniu. Ši gilesnė perspektyva padės Didžiąją Savaitę aiškiau suprasti, kad Dievo teisingumas pranoksta žmogaus supratimą ir sykiu tobulai dera su Jo Gailestingumu.
Viešpats, kaip neretai ir mūsų žemiškieji tėvai, geriausiai žino, ko mums labiausiai reikia. O tai ir yra Dievo Meilė, Jo Gailestingumas, leidžiantis išgyventi šią dieną. Semkimės Dievo Gailestingumo patirties iš didžiųjų šaltinių – Šventojo Rašto, Eucharistijos, Sutaikinimo Sakramento, priimant Dievo Gailestingumą, Kuris gali numalšinti troškulį, leisti gyventi Dievo Karalyste jau šiandien, patiriant jos ramybę ir palaimą.
Eucharistijoje ypatingai atkartojama Jėzaus kančia ir mirtis ant Kryžiaus – pats svarbiausias žmonijos istorijoje gailestingumo, dosnumo, intymumo aktas, kai didžiausias žmogaus nusikaltimas perkeičiamas į pasiaukojimą. Už šį gailestingumą mes niekada nesugebėsime Dievui atsidėkoti.
Švenčiant Eucharistiją melskimės, kad visi žmonės patirtų, Koks Gailestingas yra Viešpats. Apgailestauju, kad ne visi žmonės atsiliepia į Viešpaties kvietimą – būti Jo Meilės, t. y. karališkų vestuvių pokylio, dalyviais. Daug žmonių yra „žmonės iš kryžkelių“, abejojantys, besiblaškantys, daug renkasi blogio kelius, dvasios elgetystę. Tačiau džiaugsmą teikia žinia, kad esame Jėzaus išgelbėti, kad prireikus savo tikėjimo kelionėje, susitaikydami su Dievu, vėl galime atkurti su Juo meilės ryšį – išbaltinti savo drabužį Avinėlio Kraujyje.
III. Verbų sekmadienį bažnyčios būna pilnesnės, nei paprastai. Šiandien jose galima pamatyti tuos žmones, kurie paprastai nemato reikalo dalyvauti sekmadienio Šv. Mišiose, tačiau – ir tai irgi kelia savotišką nuostabą – visus būna apėmęs savotiškas džiaugsmas ir dvasios giedra. Žinoma, šios dienos apeigos yra ypatingos ir tam tikra prasme, unikalios. Netenka stebėtis, kad tai irgi patraukia žmones, negalima paneigti, kad minioje yra ir abejingų tikėjimui ar net vadinančių save netikinčiais, kurie atėjo vien tik patenkinti smalsumą.
Vis tiktai šie svarstymai negali atmesti fakto, kad vienokiu ar kitokiu būdu šiuos žmones prie Savęs patraukė Pats Jėzus Kristus, ir mūsų bažnyčias užpildžiusios minios labai panašios į tą Jeruzalės žmonių minią, susibūrusią aplink Viešpatį, Jam įžengiant į Jeruzalę.
Pažvelkime į tai, kaip Kristus ėmė rengtis įžengimui į miestą. Anksčiau Jis niekuomet nekeliaudavo raitas, tačiau ši diena buvo išskirtinė. Raitelį ant žirgo būtų galima susieti su karais, su senovės karaliais, grįžtančiais iš kruvinų žygių, su Romos kareiviais, šuoliuojančiais pavergtos Jeruzalės gatvėmis, todėl Jėzus pasirinko gyvulį, nuo seno laikytą taikos simboliu. (Asilą, kaip taikaus Mesijo pasirodymo simbolį, pirmas mini pranašas Zacharijas – 9, 9). Atėjęs į kaimyninį Betfagės kaimą, Jis nusiuntė mokinius ieškoti asilaičio. Šeimininkai, sužinoję, kad jo reikia Mokytojui, su džiaugsmu jį atidavė. Vietoj balno asilo nugarą apdengė apsiaustais. Užsėdęs ant jo, Jėzus ėmė leistis nuo Alyvų kalno.
Jis, Karalius, skelbiąs taiką, keliavo beginklis, apsuptas piligrimų, šaukiančių: „Osana! Garbė Tam, Kuris ateina Viešpaties Vardu!“ (Mk 11, 9-10).
Galilėjiečiai ir betaniečiai kaip įmanydami stengėsi papuošti Mesijo triumfo procesiją. Po kanopomis klojo alyvmedžių šakeles, ant kelio tiesė drabužius; vaikai bėgo paskui Jėzų mojuodami palmių šakomis.
Apaštalai džiūgavo. Pagaliau atėjo ilgai lauktoji diena! Jie balsiai šlovino Dievą pritardami miniai.
Kai tik išniro Jeruzalės panorama, nutvieksta besileidžiančios saulės, nuaidėjo Mesiją šlovinanti žodžiais: „Garbė Karaliui, Kuris ateina Viešpaties Vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“ (Lk 19, 38).
Jų pasitikti išbėgo kiti maldininkai. Čia būta ir fariziejų. Išgirdę šaukiant „Osana Dovydo Sūnui!“ (Mt 21, 15), – jie pasibaisėjo. Vadinasi, iš tikrųjų kiekvieną valandėlę gali įsiliepsnoti maištas!
– Rabi! – šaukė jie. – Sudrausk Savo mokinius!
– Sakau jums, – atsiliepė Jėzus, – jei šitie tylės – akmenys šauks!
Tačiau nepaisant aplink trykštančio džiugaus jaudulio, Jėzaus Veidas buvo liūdnas. Einantieji šalia matė iš Jo akių ištryškusias ašaras. Jis verkė Jeruzalės – Pažadėtojo miesto ir aklųjų miesto.
– O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! – pasakė Jis. – Deja, tai paslėpta nuo tavo akių. Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu; jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus su tavim ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto… (Mt 21,1-11; Mk 11,1-10; Lk 19,29-38; Jn 12,12-18).
Kai saulė priartėjo prie horizonto, procesija pasiekė miesto sieną.
Triukšmas, kilęs prie rytinių vartų, sužadino daugelio miestiečių smalsumą. Pamatę Žmogų, jojantį procesijos, giedančios himnus, priešakyje, jie nustebę klausinėjo: Kas Jis toksai? O maldininkai didžiuodamiesi jiems aiškino: Tai Pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto… (Mt 21, 10-11).
Hierarchai visiškai sutriko. Tokio audringo liaudies meilės protrūkio jie niekaip nesitikėjo. Štai visas pasaulis eina paskui Jį, – sunerimę kalbėjo jie vieni kitiems (žr. Jn 12, 19). Atrodė, kad visos jų pastangos nuėjo perniek. Kol kas nebuvo galima griebtis jokių atvirų veiksmų prieš Nazarietį, nes jie tik skatintų liaudį maištauti. Į Jeruzalę Velykoms atvyko šimtai tūkstančių žydų; perpildytame įsiaudrinusių žmonių mieste vienas neteisingas žingsnis galėjo sukelti sprogimą.
Tuo tarpu Jėzus perjojęs šventiško miesto gatvėmis nusėdo nuo asilo ir įėjo su mokiniais į Šventovės kiemą. Iš Jo laukta ypatingų žodžių ir poelgių, bet Jis tylėdamas apžiūrėjo Šventyklą, nelyginant Karalius, tikrinantis Savo valdas, o artėjant nakčiai vėl išvyko į Betaniją.
Jėzaus palydovai, matyt, pasijuto kiek apvilti. Nieko neįvyko, nebuvo jokių ženklų. Tačiau jie tikėjosi, kad, sutikęs būti pagerbtas kaip Karalius, Jėzus veikiai parodys Mesijo galią ir atskleis Savo sumanymus.
Išganytojo atėjimas buvo „Mesijo eros“ pradžia. Dievas įėjo į žmonijos gyvenimą, priartėjo prie jo taip arti, kaip niekad iki tol. Šis susitikimas ir buvo Teismas, prasidėjęs tada, kai paniekintas Mesijas, Meilės ir Tiesos Šauklys, privertė žmones rinktis: priimti Jį ar atmesti.
Kodėl tokia galinga Piktoji dvasia, kad šitiek bloga padaro, sugundo žmones, savo rankose laiko visas vadžias, ir net Dievui, atrodo, labai sunku ją sudrausti?Bet kodėl mes visa negera priskiriam Piktajai dvasiai? Ir stichines nelaimes, ir žemės netobulumą, ir blogų žmonių darbus, ir mūsų silpnumą, neatsakingumą, apsileidimą, piktumą, pagiežą?
Kodėl už viską, ką padaro nedoras žmogus, turėtų atsakyti Piktoji dvasia? Ar ne per daug jai garbės? Ar ne per daug suverčiam ant jos? Ar ne per daug kratomės to, ką sugadinam mes patys? Be to: Dievas yra kaip Šaltinis ir Pamatas, o Piktoji dvasia regimai būti negali, kol mes jai neatsiduodam, kol jai neleidžiam per mus egzistuoti, per mus pasireikšti!
Elizabeth Gaiuain nardė 40 pėdų gylyje. Žinojo, kad neturėtų to daryti viena, bet pasitikėjo savimi. Srovės buvo nedidelės, o vanduo – toks šiltas, skaidrus ir viliojantis. Kai Elizabeth sutraukė mėšlungis, iš karto suprato, kokia buvo kvaila. Tai buvo pilvo mėšlungis, kuris privertė ją susiriesti. Bandė nusisegti specialų gramzdinantį diržą, bet buvo taip susirietusi, kad negalėjo pasiekti sagties. Ji negalėjo judėti, skendo ir vis labiau bijojo. Žinojo, kad balione greitai baigsis deguonis. Norėjo pamasažuoti pilvą, bet negalėjo išsitiesti ir rankomis pasiekti sutrauktų raumenų.
Pagalvojo: „Negalima, kad viskas taip vyktų ir toliau! Reikia ką nors daryti!“ Tiesiog negalėjo ji taip pražūti be pėdsakų, niekam nieko nežinant. Mintimis šaukėsi pagalbos: „Kas nors padėkite man!“
Tam, kas nutiko, nebuvo pasiruošusi. Staiga pajuto kažką iš nugaros pusės baksnojant į pažastį. „Rykliai!“ – pamanė. Ją apėmė tikras siaubas ir neviltis. Kažkas stipriai patempė ją už rankos.
Pamatė akis – tai buvo pačios nuostabiausios akys, kurias jai kada nors teko matyti. Gali prisiekti, kad jos šypsojosi. Tai buvo didelio delfino akys. Žiūrėdama į šias akis pajuto, kad ji saugi. Ją baksnodamas jis plaukė toliau. Jo pelekas buvo po jos pažastimi, o ranka – jam ant nugaros. Taip apkabinusi ir atsipalaidavusi leidosi plukdoma.
Pajuto, kad šis gyvūnas nori ją apsaugoti, pagydyti ir iškelti į vandens paviršių. Kai tik iškilo, pilvo mėšlungis praėjo; jautė, kad delfinas prie to prisidėjo.
Iškilęs į paviršių jis ją plukdė kranto link. Kai buvo visai arti kranto, susirūpino, kad jis gali užplaukti ant seklumos, ir nustūmė jį giliau į vandenį, iš kur jis stebėjo – manau, norėdamas įsitikinti, kad jai nieko neatsitiko.
Pasijuto lyg ne šiame pasaulyje. Nusiėmė gramzdą, deguonies balioną, viską, ką vilkėjo, ir nuoga grįžo į vandenyną pas delfiną. Jautėsi tokia lengva, laisva ir gyva, tenorėjo tik žaisti ir džiaugtis laisve. Delfinas paėmė ją ant nugaros ir žaidė. Pastebėjo, kad kiek toliau plaukiojo daugiau delfinų.
Po valandėlės jis grąžino Elizbeth į krantą. Buvo ji labai pavargusi ir išsekusi, ir jis nuplukdė ją į seklumą, kur buvo saugu. Tada jis pasisuko šonu ir viena akimi žvelgė į ją. Regis, taip vienas į kitą jie žiūrėjo visą amžinybę; būnant tokios transo būklės, Elizabeth užplūdo prisiminimai. Tada jis išleido vieną vienintelį garsą ir nuplaukė su kitais.
Šiandienos Jėzaus žvilgsnis ir mane įtraukė į Amžinybės ilgesį. Tokias Jėzaus mylinčias ir gailestingas akis matysiu jau stingstančias Didįjį Penktadienį. Kad atrasčiau prasmę, man reikia atsakyti į vieną klausimą ir patikėti atsakymu: Ar Jėzus mirė už mane? Tada visi žiaurumai ir mirtys bent jau nebus beprasmės. Tačiau, to negana. Man to neužtenka. Neužteko ir Dievui. Tačiau, kol kas reikia patikėti Jėzaus kančia. Kitaip negalėsime patikėti prisikėlimu.
Šiandien prašysiu Dievo malonės patikėti, kad Jėzus tikrai mirė už mane.
Šiandien prisiminiau kentėjusius ir kenčiančius brolius krikščionis Sirijoje, Irane, Afrikoje ir kitur.
Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad galiu laisvai Jį išpažinti.
Jėzau, šventasis bei pateptasis, atiduodu Tau visa, kas esu ir ką turiu – ir bloga, ir gera. Atiduodu Tausavo nuodėmes, silpnybes, visa, ką myliu ir kas man brangu, atiduodu turtus, baimę, viltis. Išlieju priešais Tave savo gyvenimą. Priimk mano meilę ir patrauk mane prie Savęs.
Amen.
Šiluva, 2018-03-25
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą