Didysis Ketvirtadienis
Iš 12, 1-8. 11-14; Ps 115, 12-18;
1 Kor 11, 23-26; Jn 13, 1-15
Verbų sekmadienį prasidėjo Didžioji Savaitė. Pačios svarbiausios šios savaitės dienos – Didysis tridienis: Ketvirtadienis, Penktadienis ir Velyknaktis: naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Kodėl ši savaitė vadinama Didžiąja? Todėl, kad per ją paminimi didieji mūsų tikėjimo slėpiniai. Kaip Šv. Paulius sakė: „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14).
Didįjį Ketvirtadienį visuomet būna tarsi dvi dalys. Pirmoji – Katedrose, kur švenčiamos Krizmos Šv. Mišios. Vyskupas kartu su visais kunigais, kurie tą dieną gali susirinkti, dalyvauja Šv. Mišiose ir pašventina aliejus. Aliejai naudojami įvairiuose Sakramentuose: per Krikštą, Sutvirtinimą, be to, Ligonių Patepimui. Tai labai įspūdinga šventė, ypač kunigams.
Pavyzdžiui, Vatikane, vykstant koncelebracijai, apie Petro išpažinimo altorių susirenka pora, trys tūkstančiai kunigų, kad pajustų tarpusavio vienybę. Tos Šv. Mišios vyksta Didįjį Ketvirtadienį dienos metu. O vakaras jau skirtas labai ypatingai paminėti Paskutinę Vakarienę, nes paprastai kiekvienos Šv. Mišios yra Paskutinės Vakarienės atminimas. Tačiau Didžiojo Ketvirtadienio vakarą prisimename Kristaus su apaštalais valgomą Vakarienę, Jo kojų plovimą.
Tai diena, kuri Bažnyčiai primena Jos ypač artimą ryšį su Kristumi. Tiek jaudinanti Paskutinioji Vakarienė su apaštalais ir nepaprastas kojų plovimo gestas, kurio prasmė tokia stulbinanti. Pagalvokime – Dievas, Visagalis, Begalinis atsiklaupė priešais apaštalus ir plauna jiems kojas, tarsi šaukdamas: „Dievas yra nuolankus, o jūs esate išdidūs!“ Iš šio paradokso niekad nenustosime mokytis.
Didysis Ketvirtadienis mums davė Kunigystės dovaną. Jėzus pakvietė tuos paprastus žmones, kokiais buvo apaštalai, tapti Jo akimis, burna, ausimis, širdimi, kojomis ir rankomis. Per juos Jis toliau išlieka Savo kaimenės Ganytojas. Kunigystė yra susieta su ypatinga Eucharistijos dovana, padariusia, jog Paskutinioji Vakarienė tęsiasi ir šiandien, joje Kristaus mokiniai kasdien stiprinasi, laukdami Jo ateinant.
Kai kada bažnyčioje vadovaujantis liturgijai kunigas parinktiems žmonėms plauna kojas. Tai vyksta ne kiekvienoje bažnyčioje. Lietuvoje man mažai kur teko tai matyti. O štai bendruomenėse, kartu švenčiančiose Eucharistiją, vyresnysis tiesiog plauna kojas mažesniesiems.
Pas mus dažnai kojų plovimas asocijuojasi su valymu, tačiau iš tiesų tai daugiau simbolinis, labai išraiškingas gestas. Tai kartojimas to, ką darė Jėzus. Pagal Jono Evangeliją, Paskutinės Vakarienės metu Jis susijuosė, paėmė rankšluostį ir plovė mokiniams kojas. Tai – visiškas apvertimas. Nes kojų plovimas – vergo darbas šeimininkui, o ne gerbiamo garbstomo Mokytojo patarnavimas Savo mokiniams. Tai mūsų įprasto didingumo, pranašumo prieš kitus supratimo apvertimas, kuris leidžia truputį kitaip į viską pažvelgti.
Kitas esminis Paskutinės Vakarienės momentas – Duonos laužymas. Kai Kristus ėmė Duoną, sakė imti ir valgyti, nes tai Jo Kūnas. Davė dalytis taurę vyno, nes tai – taurė Naujosios Sandoros Jo Kraujo, Kuris už mus praliejamas.
Ir kol laukia, mokiniai keliauja, fiziškai arba dvasiškai, o Eucharistija yra jų, keliauninkų, kelionės Duona, kelionės Maistas. Didįjį Ketvirtadienį mokiniams Jėzus davė kelionės pagrindinę taisyklę: „Aš jums duodu Naują Įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34). Ši taisyklė, šis Įstatymas išskiria Jo mokinius iš visų kitų žmonių ir daro juos Naujosios Sandoros tauta. Tikrai, Didįjį Ketvirtadienį Bažnyčia mini ir išgyvena tai, kas Ją daro tokia.
Eucharistiją – tai kiekvieno kataliko gyvenimo centras. Kitaip negali būti, nes Eucharistija yra pati didžiausia Kristaus dovana, yra Pats Kristaus buvimas tarp mūsų, nepaprasta pagalba mums. Kataliko gyvenimas turi būti ir „eucharistinis gyvenimas“. Jei esame jį užmiršę, turime jį atnaujinti, atsiminti, gražinti Eucharistiją į mūsų asmeninio dvasingumo centrą, į mūsų bendruomenių gyvenimo centrą.
Paprastai pagal seną lietuvių tradiciją po vakarinių pamaldų, iškilmingos liturgijos, visose bažnyčiose nutyla varpai, vargonai. Ir lieka tokia labai jautri tyla, susikaupimas prieš Didįjį Penktadienį – Kristaus Kančią. Vakare dar į specialų altorių pernešamas Švenčiausiasis Sakramentas, prie kurio visą vakarą (kai kur ir per naktį) žmonės pasilieka maldai. Nutyla prie Tos Dovanos, Kuri yra Pats Jėzus – pabūti, susikaupti Didžiojo Penktadienio šventimui.
„Didysis Ketvirtadienis tai ne tik diena, kurią buvo įsteigta Švenčiausioji Eucharistija, virš visko spindinti ir viską link savęs patraukianti. Didžiajam Ketvirtadieniui priklauso taip pat tamsioji naktis Alyvų kalne, Jėzaus vienatvė ir apleidimas, Judo išdavystė ir Jėzaus suėmimas, Petro išsigynimas, kaltinimai ir perdavimas pagonio Piloto teismui. Reikia įsigilinti į šiuo įvykius, nes juose pildosi mūsų išganymo slėpinys“, – jau kalbėjo Popiežius Benediktas XVI.
Jėzus išeina į naktį. Naktis reiškia nesusikalbėjimą ir vienas kito nematymą. Tai vienas kito nesupratimo ir tiesos aptemimo simbolis. Tai erdvė, kurioje pasislėpęs nuo šviesos veikia blogis. Jėzus, Kuris yra Šviesa, Naujiena, Tyrumas ir Gerumas, žengia į naktį. Naktis yra mirties simbolis ir štai Jėzus įžengia, kad ją sunaikintų ir kad prasidėtų nauja Dievo diena žmonijos istorijoje.
Jei kas paklaustų kokį Jėzaus bruožą labiausiai pabrėžia Evangelijos, turėtume atsakyti: jo ryšį su Dievu. Jis nuolat bendrauja su Dievu. Vienybė su Tėvu yra pats svarbiausias jo asmenybės bruožas. Per Kristų mes pažįstame Dievą. „Dievo niekas niekada nėra matęs“, – sako Šv. Jonas, „tiktai viengimis Sūnus... mums Jį atskleidė“ (Jn 1, 18). Dabar mes žinome koks iš tiesų yra Dievas. Jis yra Tėvas. Jis yra begalinis Gerumas, kuriuo galime pasitikėti. Šito pasitikėjimo mus moko Jėzus Savąja malda Alyvų Darželyje.
Matas ir Morkus mums sako, kad Jėzaus meldėsi „parpuolęs kniūbsčias“ (Mt 26, 39), kas reiškia visišką klusnumą. Tuo tarpu Lukas sako, kad Jėzus meldėsi atsiklaupęs. Šitaip jis į gimstančios Bažnyčios tradiciją įvedė maldą atsiklaupus. Atsiklaupdami maldai, krikščionys vienijasi su Alyvų Daržely besimeldžiančiu Jėzumi. Mes atsiklaupiame Dievo šlovės akivaizdoje ir kartu šiuo gestu paliudijame pasitikėjimą, kad Jis laimės.
Turime taip pat įsiklausyti į Jėzaus maldos Alyvų Kalne turinį. Jis sako: „Arba, Tėve, Tau viskas įmanoma. Atitolink nuo Manęs šitą taurę! Tačiau tebūnie ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu...“ (Mk 14, 36-37). Jėzaus Žmogaus valia išgąsdinta traukiasi atgalios. Tačiau būdamas Sūnus, Jis Savo žmogiškąją valią atiduoda į Tėvo rankas: ne Aš, bet Tu. Šitaip Jėzus perkeitė Adomo poelgį – gimtąją nuodėmę ir pagydė žmogų. Adomas sakė: ne tai, ko Tu, Dieve, nori, bet aš pats noriu būti dievas.
Kai žmogus priešinasi Dievui, tuo pačiu jis priešinasi ir tiesai apie save patį; jis netampa laisvas, bet susvetimėja. Mes esame laisvi tik tuomet kai laikomės tiesos apie save, kai vienijamės su Dievu. Tuomet mes iš tiesų pasidarome „kaip Dievas“. Savąja malda Alyvų Kalne Jėzus panaikino melagingą klusnumo ir laisvės supriešinimą bei tuo pačiu atvėrė kelią į tikrąją laisvę. Melskime Viešpatį, kad mokytų mus tarti „taip“ Dievo valiai ir padarytų mus tikrai laisvus.
Dievas dega troškimu mums atsiduoti. Todėl reikia, kad ir mes degtume troškimu Jį priimti. Pirmieji krikščionys atsiliepė šiam Kristaus troškimui dažnai priimdami Šventąją Komuniją. Tačiau nuo IX amžiaus, netgi vienuolynuose, Šventosios Komunijos priėmimas tapo retu. Tik nuo XVI amžiaus jėzuitų dėka vėl atsiranda dažnos Šventosios Komunijos praktika.
Šventasis Pranciškus Salezas leido Joanai Šantalietei kasdien priimti Šventąją Komuniją ir nurodė Išpažintį atlikti du kartus per savaitę. Ji ištikimai tai vykdė trisdešimt vienerius metus. Jis jai sakė: „Jeigu kas klaus, kodėl taip dažnai priimi Šventąją Komuniją, atsakykite, kad norite išmokti mylėti Dievą, nuskaistinti sielą nuo netobulumų, gauti paguodos sielvartuose… Paaiškinkite, kad dažnai priimti Šventąją Komuniją gali dviejų rūšių žmonės: tobulieji, nes jie būna tinkamai nusiteikę ir, nepriimdami Šventosios Komunijos, patirtų didelę žalą nesiartindami prie tobulumo šaltinio; netobulieji, kad užsidegtų troškimu tobulėti; stiprieji – kad nesusilpnėtų; silpnieji – kad sustiprėtų; sveiki – kad nesusirgtų; ligoniai – kad pasveiktų. Bet pridurkite, kad jūs esate netobula, silpna ir ligota, todėl jums reikia dažnai priimti tobulumo Autorių, stiprybės Dievą ir jūsų sielos Gydytoją“.
Popiežius Pranciškus yra pasakęs: „Imkite ir valgykite Kristaus Kūną, gerkite Jo Kraują, nes dabar esate Kristaus Kūno nariai. Valgykite šį bendrystės ryšį, kad neprarastumėt vienybės; gerkite šią jūsų atpirkimo kainą, kad savęs nesumenkintumėt“.
Ar gresia mums toks pavojus? Prarasti vienybę, sumenkinti save pačius?
Mes prarandame vienybę kai nesame klusnūs Viešpaties Žodžiui, – sakė Popiežius Pranciškus, – kai negyvename kaip broliai, kai lenktyniaujame dėl pirmųjų vietų, kai nedrįstame liudyti meilės, kai nesugebame skelbti vilties. Eucharistija mums padeda išlikti vieningiems, nes Ji yra bendrystės ryšys, Ji yra Dievo Sandoros su žmonija išsipildymas, gyvasis Kristaus meilės ženklas. Jis nusižemino iki mirties, kad mes būtume vieningi. Dalyvaudami Eucharistijoje ir maitindamiesi Ja, mes einame keliu, kuriame nėra vietos susiskaldymui. Kristus, esantis su mumis duonos ir vyno pavidalais, reikalauja iš mūsų, kad meilės galia mes įveiktume visus susipriešinimus, kad gyventume bendrystėje su vargstančiaisiais, kad padėtume silpniesiems, kad broliškai rūpintumės tais, kurie nesugeba pakelti kasdienybės naštos, kuriems gresia prarasti tikėjimą.
Ką reiškia kitas žodis: sumenkinti save? Ką reiškia „atskiesti“ savo krikščioniškumą? Tai reiškia – leisti, kad mus paveiktų mūsų laikų stabmeldystės – atrodyti, vartoti, manyti, kad aš esu visko centras, lenktyniauti su kitais, arogantiškai skelbtis laimėtoju, niekada nepripažinti savo klaidų, nepripažinti, kad mums reikia pagalbos. Visa tai mus sumenkina, padaro mus vidutiniškais, drungnais, beskoniais krikščionimis, paverčia mus pagonimis.
Jėzaus pralietas Kraujas yra mūsų išganymo kaina. Jėzaus Kraujas mus nuplauna, kad būtume švarūs, be jokios nuodėmės. Žiūrėkime į Jį, gerkime iš Jo Šaltinio, kad nesumenkintume savęs, kad būtume apsaugoti nuo sugedimo. Tuomet pajusime, kad Jo malonė mus perkeičia. Mes ir toliau būsime vargšai nusidėjėliai, bet Kristaus Kraujas mus išvaduos iš nuodėmių ir sugrąžins mums orumą, apsaugos nuo sugedimo.
Eucharistija sudabartina Sandorą, Kuri suteikia mums šventumą, mus nuplauna, mus sujungia įstabia vienybe su Dievu. Šitaip suvokiame, kad Eucharistija tai ne premija geriesiems, bet stiprybė silpniesiems, nusidėjėliams (Popiežius Pranciškus).
Šiandien švęsdami Didžiojo Ketvirtadienio Eucharistiją, mes ne tik minime šį slėpinį, bet taip pat giedame Jam šlovę, kur išreiškiame dėkingumą Dievui už tai, kad Jis keliauja su mumis per mūsų skurdo dykumą, už tai, kad Jis mus išvedė iš vergijos, maitindamas mus savo Meile, Kristaus Kūno ir Kraujo Sakramente.
Šventasis Augustinas sako, kad Marija prieš pradėdama Jėzų Savo įsčiose jau buvo pradėjusi Savo širdyje.
Jėzus skundėsi šventajai Faustinai Komuniją priimančių sielų drungnumu: „Trokštu susivienyti su sielomis, Man didžiausias malonumas yra susivienijimas su sielomis. Žinok, Mano dukra, kai ateinu į žmonių širdis Šventoje Komunijoje, Mano rankos pilnos įvairiausių malonių, kurias trokštu išdalinti sieloms, bet jos nekreipia dėmesio į Mane. Jos palieka Mane vieną, rūpindamiesi kitais dalykais. Man labai liūdna, kad sielos nesupranta Mano Meilės. Jos elgiasi su Manimi, lyg mirusiu.
Tai baisus Viešpaties skundas. Priimkime Jį su begaline meile ir pasiruošimu. Ar tikrai tikime Jo realiu buvimu Eucharistijoje, Duonoje, Kurioje Jis pasilieka? Kiek skiriame laiko, aplankydami Švč. Sakramentą bažnyčioje? Neretai matome uždarytas bažnyčios duris šiokiadieniais. Kodėl? Ne vienas kunigas sako: dėl saugumo, nes nesaugu palikti bažnyčią atvirą ir tuščią.
Ir vėl klausimas: kodėl ji yra tuščia? Ji tuščia dėl to, kad ten nėra mūsų. O kodėl nėra mūsų?Turbūt todėl, kad netikime pilnai realiu Jėzaus buvimu. Jėzaus Dieviškumu, kad Jis gali pasilikti Eucharistijoje. Tėvo siųsto Sūnaus, Kuris pasiliko su mumis ten, altoriaus namelyje, Švč. Sakramente.
Jėzus... Atraskime Jam laiko, ypač šį Tridienį. Naujai išgyvenkime ir įtikėkime. Ir nepalikime bažnyčios tuščios. Todėl prašykime, kad mūsų bažnyčios būtų atviros, kad jos nebūtų tuščios ir Jėzus nebūtų vienas. Jis, Kuris visų mūsų laukia. Dėl kurių, Jis iš meilės atiduoda Savo gyvybę. Dėl kurių Jis iš meilės pasilieka Duonoje, kad galėtų būti arčiausia mūsų.
Melskime, prašydami šios malonės šiomis dienomis. Atverkime Jam savo širdis, kad skaitydami Raštą – įtikėtume. Ir nenorėtume Jėzaus uždaryti ar užmušti, bet su Juo gyventume, kad būtume laimingi.
Amen.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą