Tėviškės vaizdai giliai
Širdin įaugo,
Spraksi malkos krosnyje –
Dvasios ugnim,
Vyturys pažadino
Neramią aušrą,
Leisk skaityti ženklus,
Dieve, su Tavim.
Sielos žvilgsniui nepakirps
Sparnų vienatvė,
Sopulys lyg rožė,
Skleidžias pamažu,
Jos nuskinti nieks
Tikrai negali,
Tačiau širdis ilgis
Tėviškės laukų.
Laimino Motulė,
Tėvas dirvą arė,
Nuo sausrų vis kenčia
Siela ir dirva,
Tačiau neišvengiau
Aš šalnų ir vėjų,
Nes vaikystės metai –
Knyga atversta.
Dabar vėl iš naujo
Skaitinėju knygą,
Kiek daug buvo meilės –
Tas jau nepražus,
Mintys – kaip ir paukščiai,
Po pasaulį sklando,
Širdį vėl pripildo
Meilė ir žmogus...
Vilnius, 2017-02-18
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą