Per akmenis
Šokuoja upeliukas
Ir nuo pasaulio purvo
Valosi širdis,
Tuomet paveikslai
Laikmetį atspindi,
Nors jų dvasia
Nėra šviesi.
Dabar pavasario
Gamta žaviuosi,
Jau plyšta medžių
Pumpurai gležni,
Lyg kasdienybės
Veidrodis atspindi,
O tai kartu –
Ir mūs dalis.
Daugumas įsižeidę
Ir atleist nemoka,
Tik baisus kerštas
Verda jų prote,
O nuo gerumo, meilės –
Raktai pasimetę,
Net skląsčiu
Siela užverta...
Beržų sula
Namai prakvipo,
O paukščių džiugesio
Pilna gamta,
Motulės veidas
Saulėmis pražydo,
Nes jos artumą
Vis jaučiu šalia...
Vilnius, 2017-03-17
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą