Braidau basom po ryto vėsią rasą,
Saulutei ištiesiu savo rankas,
Suteik akimirką man džiaugsmo mažą,
Kuris dar per vaikystę šiandien vest.
Jau karuselė sukas laiko vingiais,
Aplanko smėlio paliktas pilis,
Tačiau širdis vaikystės nuolat ilgis, –
Tada norėjom būti dideli.
Kieme rikiuojas žąsys, antys, vištos,
Suloja šuo nedrąsiai, atsargiai,
Emocijų šimtai širdy pasklido,
Kol atsivėrė sieloje langai.
Ir viskas tarsi pasako prabėgo,
Prisnigo žiedlapių tokia gausa,
Tik girdis šnaresys klajūno vėjo,
Išeiti iš vaikystės negana.
Vilnius, 2017-03-13
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą