Kaimo vieškelis,
Pavargęs ir duobėtas,
Ilgesiu prakvipo
Tėviškės laukai,
Kur langų akiduobės –
Aptemę ir priblėsę,
Čia vaikystė mano
Ir gimti namai.
Čia pirmasis verksmas,
Žodis ir klupimas,
Maldoje supinta –
Džiaugsmas ir kančia,
Nebėra takelio –
To, kurs širdžiai mielas,
Atminimų skrynia
Palikta tuščia.
Kur namelis tūno –
Vienišas, pavargęs,
O kadais čia degė
Žiburys ilgai,
Šilumos pripildęs,
Visas namo kertes,
Dabar jo nekursto,
Niekas vakarais.
Mes kaip paukščiai,
Tėviškę palikom,
Palengva užgeso
Židinio ugnis,
Jau užžėlę pėdos,
Tačiau širdis liūdi,
Čia tik prisilietus,
Grįžta praeitis...
Girkalnis, 2017-04-26
Tai gimė apsilankius tėviškėje ir sutvarkius tėvelių kapus...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą