Ukrainiečių diplomatai,prieš išvykstant iš Rusijos, dar spėjo nusiprausti po šiltu dušu

Jei kiniečiai nebūtų išradę parako , jų būtų dar daugiau

Iš širdies į širdį

Sveikindamas Jus išaušus Velykų šventėms, labiausiai trokštu ir linkiu, kad pažadintoji Viltis būtų tvari ir liktų išsiskleidusi per visas Jūsų dienas. Šią Viltį neša Prisikėlęs Kristus, todėl į Jį pakelkime savo akis, Jam atverkime savo širdis, su Juo vienykime savo gyvenimą ir kasdienybę. Parodęs, kad yra Kelias iš mirties gniaužtų, Jėzus mums dar kartą primins apie Viešpaties Gailestingumą, Kurio dėka šiuo Keliu visi galime artėti prie Amžinybės pilnatvės.

Tešviečia nauja Viltis mūsų Tėvynėje, tegydo mūsų sielas tuščio Kristaus kapo slėpinio liudijimas – Jis tikrai prisikėlė!

Aleliuja!

Pagarbiai kun. Vitas

NAUJO GYVENIMO VILTIS

Velykos

Apd 10, 34a. 37-43; Ps 117, 1- 23;

Kol 3, 1-4; Jn 20, 1-9

Kristus prisikėlė! Meilė nugalėjo neapykantą, gyvybė laimėjo prieš mirtį, šviesa išvaikė sutemas! Jėzus Kristus iš meilės mums nusivilko Savo Dieviškąją garbę, priėmė Tarno išvaizdą, nusižemino iki mirties, iki Kryžiaus mirties. Dėl to Dievas Jį išaukštino ir Jis yra Visatos Valdovas. Jėzus yra Viešpats!

Savo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus mums visiems rodo gyvybės ir laimės kelią. Šis kelias – tai nuolankumas, kuris reikalauja nusižeminimo. Šis kelias veda į garbę. Tik nusižeminant galima siekti to kas aukštybėse, artėti prie Dievo (žr. Kol 3, 1-4). Išdidusis žiūri iš aukšto, nuolankusis kelia akis aukštyn.

Velykų rytą, iš moterų gavę žinią, Petras ir Jonas nubėgo prie kapo ir rado jį pravirą ir tuščią. Tuomet jie prisiartino ir pasilenkę įėjo į kapo vidų. Norint įžengti į slėpinį reikia „pasilenkti“, nusižeminti. Tik kas nusižemina, supranta Jėzaus išaukštinimą ir gali eiti Jo keliu.

Pasaulis siūlo bet kokia kaina iškelti save, konkuruoti, susireikšminti... Tačiau krikščionys, mirusio ir prisikėlusio Kristaus malonės dėka, yra kitokio žmogiškumo daigai. Jie stengiasi gyventi vieni kitiems tarnaudami, nebūti arogantiški, bet gerbti kitus, visada padėti. Tai ne silpnumas, bet tikroji galia! Kas savyje turi Dievo galią, meilę ir teisingumą, tam nereikia naudoti smurto. Jis kalba ir veikia remdamasis Tiesa, Grožiu ir Meile.

Prisikėlusį Viešpatį šiandien meldžiame malonės neleisti mums pasiduoti išdidumui, kuris kursto smurtą ir karus, bet turėti drąsos ir nuolankumo atleisti ir siekti taikos. Jėzų Nugalėtoją prašome, kad palengvintų kančias mūsų brolių, persekiojamų dėl Jo Vardo, taip pat ir tų, kurie neteisingai kenčia dėl smurto ir šiuo metu vykstančių konfliktų. Jų labai daug.

Šiandienos žmonija laukia iš krikščionių naujo Kristaus prisikėlimo liudijimo; tikėjimui tenka patirti sunkių išbandymų dėl blogio, neteisingumo, mirties, ypač nekaltųjų, vaikų, karo, terorizmo, ligų bei bado aukų. Todėl mums reikia skleisti tikrąjį Dievo Veidą, To Dievo, Kuris„Kristuje prisiėmė sužeistos žmonijos kančias“. (2).

Šiandien prisiminkime apaštalą Tomą, kuris tik palietęs Kristaus žaizdas įtikėjo. Tikėtinas yra tik toks Dievas, Kuris prisiėmė žmogaus žaizdas ir skausmą. Krikščionis privalo išlaikyti viltį nepaisant besitęsiančių krizių. Prisikėlimas nepanaikino pasaulyje esančio blogio, tačiau malonės pertekliumi įveikė jo šaknis. Jėzaus žaizdos, kurias Jis parodė mokiniams prisikėlęs, yra „Jo pergalingos Meilės įrodymas“.

Pats alsuodamas tuo Nauju Gyvenimu, Jis atėjo pasitikti šio didžiojo stebuklo išgąsdintų žmonių, juos sveikindamas pačiu paprasčiausiu, bet drauge irnuostabiausiu linkėjimu: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19-21). Mes esame anų žmonių laimės paveldėtojai. Šiandien mes sveikiname prisikėlusį Kristų su ta pačia nuostaba, su tuo pačiu džiaugsmu, kuris mus verčia, nugalėjus visas abejones ir visokį netikrumą sušukti drauge su apaštalu Šv. Tomu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28).

Kaip sako mūsų mylimas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, nes kasmet laukdami Šv. Velykų pajaučiame, kaip suspurda mūsų širdys, kaip atsitraukia jas slegiantis pašalas. Kas gi pajudina mūsų dvasią, kodėl šventės artėjimas užkrečia šviesiu nerimu ne tik vaikus, bet ir suaugusius, net tuos individualistus, kurie nelinkę dėtis prie visuotinio pakilimo? Paslaptis paprasta, o drauge labai gili, nepermanoma – Šv. Velykos mumyse pažadina Viltį.

Kad ir kokie tikri sunkumai mus slegia – o dar sutirštiname spalvas dėl viešumoje nuolat skambančios nusivylimo temos – Viltis niekuomet mūsų nepalieka. Tik ji dažnai tūno įsispraudusi pačiame toliausiame sąmonės kampelyje. Gal nė patys nesuvokdami ilgimės Velyknakčio žvakių šviesos ir Velykų ryto varpų gaudesio kaip to momento, kai Viltis persmelks visą mūsų būtį ir jau nesileis užgožiama nerimo, abejonės ir išgąsčio.

Apaštalas Paulius nurodo, kaip turime švęsti Velykas. Jis kalba: „Švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona“ (1 Kor 5, 8). Apaštalas ragina atmesti blogį ir apsispręsti už gėrį bei tiesą.

Labai gaila tų brolių ir sesių, kurie ir šiose Velykose nepajėgė ar nenorėjo išsivaduoti iš nuodėmės. Nesmerkiame jų, bet pavedame juos Gailestingajai Dievo Meilei. Jeigu bus ištikimųjų, kurie nepaliaus belstis į Dievo Gailestingumą, tikėkime, kad daugelis, šiandien gyvenančių su nuodėmės raugu, prisikels gyvenimui ir galės švęsti Velykas ne tik žemėje, bet ir Amžinybėje.

Dauguma tikinčiųjų prieš Velykas susitaiko su Dievu bei žmonėmis ir Kristaus Prisikėlimo šventę pasitinka pilni džiaugsmo vienybėje su Prisikėlusiuoju. Būkite pasveikinti, Kristaus broliai ir seserys, švenčiantys paties didžiausio džiaugsmo, didžiausios pergalės žmonijos istorijoje atminimą. Niekas negali prilygti Kristaus prisikėlimo džiaugsmui, nes jis kalba, kad už mus yra sumokėta Dievo Avinėlio Kraujo kaina ir dėl to esame pašaukti ne mirčiai, bet gyvenimui.

Šiemetinės Velykos sutampa su Lietuvos šimtmečiu ir greitai švęsime Šv. Popiežiaus Jono Pauliaus II 25 metų jubiliejų, kai jis lankėsi mūsų Tėvynėje. Tai Šventasis Tėvas, labai mylėjęs Lietuvą ir daug prisidėjęs, kad greičiau mums išauštų laisvės rytas. Šis didis Popiežius yra ryškus pavyzdys, ką žmogaus širdyje gali sukurti mirtį nugalėjęs Kristus. Drauge jis yra pavyzdys, kaip reikia liudyti Prisikėlusįjį net tuomet, kai aplinkui viešpatauja tamsa. (5).

Pasaulyje buvo labai tamsu, kuomet 1978 m. Jonas Paulius II išrinktas į Šv. Petro sostą. Rytuose viešpatavo totalitarinė sistema, visomis priemonėmis skleidusi bedievybę ir trypusi žmonių teises. Vakaruose viešpatavo mirties kultūrą pagimdęs sekuliarizmas, kurio veidą akivaizdžiai išvydome sugriuvus geležinei uždangai. Tiek karinga bedievybė, tiek vartotojiška sekuliari kultūra nešė dvasinę mirtį ir sėjo neviltį. Tiek Rytuose, tiek Vakaruose tvyrojo slogi dvasinė atmosfera. Kas galėjo pasipriešinti šiai blogio jėgai, gaubiančiai pasaulį ir griaunančiai žmonių dvasią? Išrinktas Popiežiumi Jonas Paulius II prabilo į krikščioniškąjį pasaulį, kviesdamas nebijoti blogio ir tų, kurie skleidžia blogį. Jis apvažiavo kone visą pasaulį, neaplenkdamas ir Lietuvos, ir visus kvietė į prisikėlimą bei naujo pasaulio kūrimą. „Atverkite duris Kristui ir naujiems ateities akiračiams“, – kvietė Jonas Paulius II lietuvius, vos nusimetusius ilgai trukusios okupacijos pančius.

Štai kodėl velykų rytas mums vėl atnešė seną ir vis naują žinią: Kristus prisikėlė! Šio įvykio aidas, pasklidęs iš Jeruzalės prieš dvidešimt amžių, tebeskamba Bažnyčioje, savo širdyje saugančioje gyvą tikėjimą Jėzaus Motinos Marijos, Magdalietės ir kitų moterų, kurios pirmosios pamatė tuščią kapą, tikėjimą Petro ir kitų apaštalų.

Iki šios dienos – taip pat ir dabartinėje ultratechnologinių komunikacijų eroje – krikščionių tikėjimas remiasi tąja žinia, liudijimu tų seserų ir brolių, kurie pirma pamatė nuo tuščio kapo nuristą akmenį, o paskui paslaptingus liudytojus, skelbiančius, kad Nukryžiuotasis Jėzus prisikėlė. Po to Jis Pats, Mokytojas ir Viešpats, gyvas ir realus, pasirodė Marijai Magdalietei ir dviem Emauso mokiniams, o galiausiai ir visiems vienuolikai, susirinkusiems Paskutinės Vakarienės menėje (žr. Mk 16, 9-14).

Kristaus prisikėlimas – tai ne įmantrių samprotavimų išvada ar mistinė patirtis: tai faktas, kuris, žinoma, peržengia istorijos ribas, bet jis įvyksta konkrečiu istorijos momentu ir palieka neišdildomą pėdsaką. Šviesa, Kuri apakino prie Kristaus kapo stovėjusius sargus, pasklido po visus laikus ir visą erdvę. Kitokia, dieviška, Šviesa perskrodė mirties sutemas ir atnešė pasauliui Dievo spindesį, Tiesos ir Gėrio spindesį.

Kaip pavasarį saulės spinduliai praskleidžia pumpurus ant medžių šakų, taip iš Kristaus prisikėlimo sklindanti Šviesa suteikia jėgų ir padaro prasmingas visas žmogaus viltis, lūkesčius, troškimus ir planus. Dėl to visas kosmosas šiandien džiaugiasi, dalyvaudamas žmonijos pavasaryje, ir gieda tylų kūrinijos šlovės himną. Pasaulyje keliaujančioje Bažnyčioje skambantis velykinis „aleliuja“ išreiškia tylų Visatos džiaugsmą ir ypač kiekvienos nuoširdžiai Dievui atviros žmogaus sielos troškimus ir dėkingumą už jo begalinį gerumą, grožį ir tiesą.

„Tavo prisikėlimu, o Kristau, tesidžiaugia dangūs ir žemė“. Į šį raginimą, šiandien besiveržiantį iš Bažnyčios širdies, visų pirma atsiliepia „dangūs“: angelų, šventųjų ir palaimintųjų minios džiūgauja kartu su mumis. Visas Dangus kupinas ramybės ir džiaugsmo. Bet, deja, žemėje taip nėra. Šiame pasaulyje velykinis „aleliuja“ susiduria su aimanomis ir šauksmais, kylančiais iš daugybės skausmo, skurdo, bado, ligų, karų, smurto. O juk dėl to Kristus mirė ir prisikėlė! Jis mirė taip pat ir dėl mūsų šiandieninių nuodėmių ir prisikėlė taip pat ir mūsų dabartinės istorijos prisikėlimui. Dėl to ši velykinė žinia kaip pranašiškas skelbimas pirmiausia tepasiekia kenčiančias tautasir bendruomenes, kad prisikėlęs Kristus atvertų joms kelius į laisvę, teisingumą ir taiką.

Tesidžiaugia toji Žemė, kurią pirmą nutvieskė Prisikėlusiojo Šviesa. Kristaus spindesys tepasiekia Artimųjų Rytų tautas, taikos ir žmogaus kilnumo šviesa tenugali susiskaldymo, neapykantos ir smurto sutemas. Sirijoje ginklų vietą teužima diplomatija ir dialogas, o kol vyksta konfliktas, tebūnie sudarytos sąlygos suteikti humanitarinę pagalbą kenčiantiems jo pasekmes. Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalyse visi piliečiai, o ypač jaunimas, tesidarbuoja bendram labui ir tekuria tokią visuomenę, kurioje nebūtų skurdo ir visi politiniai pasirinkimai būtų įkvėpti pagarbos žmogui. Tremtinius ir pabėgėlius iš įvairių Rytų ir Afrikos šalių, priverstus palikti savo artimuosius, tepasiekia visų mūsų solidarumas. Geros valios žmonių širdys tebūna svetingos, kad solidariai bendromis pastangomis būtų patenkinti būtiniausi brolių poreikiai. Dosniai besidarbuojančius ir duodančius sektiną pavyzdį tepasiekia mūsų parama ir dėkingumas.

Tebūnie atkurtas taikus gyventojų sambūvis tose valstybėse, kur reikia nedelsiant imtis susitaikinimo ir atleidimo, idant užgytų pastarojo meto smurtingų įvykių paliktos gilios žaizdos. Tesuranda paguodą ir viltį tie, kurie šalina žemės drebėjimo dramatiškas pasekmes, kur pastaraisiais mėnesiais vykusios stichinės nelaimės pasėjo daug skausmo ir baimės.

Tesidžiaugia dangūs ir žemė liudijimu tų, kurie dėl savo tikėjimo į Viešpatį Jėzų kenčia priešiškumą ir netgi persekiojimus. Žinia apie Jo pergalę tepripildo juos drąsos ir pasitikėjimo.

Prisikėlęs Kristus pirma mūsų eina į naują dangų ir naują žemę (žr. Apr 21, 1), kurioje visi gyvensime kaip viena šeima, kaip to Paties Tėvo vaikai. Jis yra su mumis iki pat laikų pabaigos. Einame paskui Jį, per šį sužeistą pasaulį, giedodami „aleliuja“, širdyse nešamės džiaugsmą ir skausmą, mūsų veiduose šypsenos ir ašaros. Toks yra mūsų žemiškas gyvenimas. Bet Kristus prisikėlė, Jis yra gyvas ir eina su mumis. Dėl to einame į dangų pakeltomis akimis, giedodami, ištikimi savo pareigoms šiame pasaulyje.

Visiems džiugių Šv. Velykų!

Amen.

Druskininkų bažnyčia.Didysis šeštadienis.

Kaip kalėdiniai žaisliukai

Šio vakaro mėnulis

KELIONĖS DUONA

Didysis Ketvirtadienis

Iš 12, 1-8. 11-14; Ps 115, 12-18;

1 Kor 11, 23-26; Jn 13, 1-15

Verbų sekmadienį prasidėjo Didžioji Savaitė. Pačios svarbiausios šios savaitės dienos – Didysis tridienis: Ketvirtadienis, Penktadienis ir Velyknaktis: naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Kodėl ši savaitė vadinama Didžiąja? Todėl, kad per ją paminimi didieji mūsų tikėjimo slėpiniai. Kaip Šv. Paulius sakė: „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14).

Didįjį Ketvirtadienį visuomet būna tarsi dvi dalys. Pirmoji – Katedrose, kur švenčiamos Krizmos Šv. Mišios. Vyskupas kartu su visais kunigais, kurie tą dieną gali susirinkti, dalyvauja Šv. Mišiose ir pašventina aliejus. Aliejai naudojami įvairiuose Sakramentuose: per Krikštą, Sutvirtinimą, be to, Ligonių Patepimui. Tai labai įspūdinga šventė, ypač kunigams.

Pavyzdžiui, Vatikane, vykstant koncelebracijai, apie Petro išpažinimo altorių susirenka pora, trys tūkstančiai kunigų, kad pajustų tarpusavio vienybę. Tos Šv. Mišios vyksta Didįjį Ketvirtadienį dienos metu. O vakaras jau skirtas labai ypatingai paminėti Paskutinę Vakarienę, nes paprastai kiekvienos Šv. Mišios yra Paskutinės Vakarienės atminimas. Tačiau Didžiojo Ketvirtadienio vakarą prisimename Kristaus su apaštalais valgomą Vakarienę, Jo kojų plovimą.

Tai diena, kuri Bažnyčiai primena Jos ypač artimą ryšį su Kristumi. Tiek jaudinanti Paskutinioji Vakarienė su apaštalais ir nepaprastas kojų plovimo gestas, kurio prasmė tokia stulbinanti. Pagalvokime – Dievas, Visagalis, Begalinis atsiklaupė priešais apaštalus ir plauna jiems kojas, tarsi šaukdamas: „Dievas yra nuolankus, o jūs esate išdidūs!“ Iš šio paradokso niekad nenustosime mokytis.

Didysis Ketvirtadienis mums davė Kunigystės dovaną. Jėzus pakvietė tuos paprastus žmones, kokiais buvo apaštalai, tapti Jo akimis, burna, ausimis, širdimi, kojomis ir rankomis. Per juos Jis toliau išlieka Savo kaimenės Ganytojas. Kunigystė yra susieta su ypatinga Eucharistijos dovana, padariusia, jog Paskutinioji Vakarienė tęsiasi ir šiandien, joje Kristaus mokiniai kasdien stiprinasi, laukdami Jo ateinant.

Kai kada bažnyčioje vadovaujantis liturgijai kunigas parinktiems žmonėms plauna kojas. Tai vyksta ne kiekvienoje bažnyčioje. Lietuvoje man mažai kur teko tai matyti. O štai bendruomenėse, kartu švenčiančiose Eucharistiją, vyresnysis tiesiog plauna kojas mažesniesiems.

Pas mus dažnai kojų plovimas asocijuojasi su valymu, tačiau iš tiesų tai daugiau simbolinis, labai išraiškingas gestas. Tai kartojimas to, ką darė Jėzus. Pagal Jono Evangeliją, Paskutinės Vakarienės metu Jis susijuosė, paėmė rankšluostį ir plovė mokiniams kojas. Tai – visiškas apvertimas. Nes kojų plovimas – vergo darbas šeimininkui, o ne gerbiamo garbstomo Mokytojo patarnavimas Savo mokiniams. Tai mūsų įprasto didingumo, pranašumo prieš kitus supratimo apvertimas, kuris leidžia truputį kitaip į viską pažvelgti.

Kitas esminis Paskutinės Vakarienės momentas – Duonos laužymas. Kai Kristus ėmė Duoną, sakė imti ir valgyti, nes tai Jo Kūnas. Davė dalytis taurę vyno, nes tai – taurė Naujosios Sandoros Jo Kraujo, Kuris už mus praliejamas.

Ir kol laukia, mokiniai keliauja, fiziškai arba dvasiškai, o Eucharistija yra jų, keliauninkų, kelionės Duona, kelionės Maistas. Didįjį Ketvirtadienį mokiniams Jėzus davė kelionės pagrindinę taisyklę: „Aš jums duodu Naują Įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34). Ši taisyklė, šis Įstatymas išskiria Jo mokinius iš visų kitų žmonių ir daro juos Naujosios Sandoros tauta. Tikrai, Didįjį Ketvirtadienį Bažnyčia mini ir išgyvena tai, kas Ją daro tokia.

Eucharistiją – tai kiekvieno kataliko gyvenimo centras. Kitaip negali būti, nes Eucharistija yra pati didžiausia Kristaus dovana, yra Pats Kristaus buvimas tarp mūsų, nepaprasta pagalba mums. Kataliko gyvenimas turi būti ir „eucharistinis gyvenimas“. Jei esame jį užmiršę, turime jį atnaujinti, atsiminti, gražinti Eucharistiją į mūsų asmeninio dvasingumo centrą, į mūsų bendruomenių gyvenimo centrą.

Paprastai pagal seną lietuvių tradiciją po vakarinių pamaldų, iškilmingos liturgijos, visose bažnyčiose nutyla varpai, vargonai. Ir lieka tokia labai jautri tyla, susikaupimas prieš Didįjį Penktadienį – Kristaus Kančią. Vakare dar į specialų altorių pernešamas Švenčiausiasis Sakramentas, prie kurio visą vakarą (kai kur ir per naktį) žmonės pasilieka maldai. Nutyla prie Tos Dovanos, Kuri yra Pats Jėzus – pabūti, susikaupti Didžiojo Penktadienio šventimui.

„Didysis Ketvirtadienis tai ne tik diena, kurią buvo įsteigta Švenčiausioji Eucharistija, virš visko spindinti ir viską link savęs patraukianti. Didžiajam Ketvirtadieniui priklauso taip pat tamsioji naktis Alyvų kalne, Jėzaus vienatvė ir apleidimas, Judo išdavystė ir Jėzaus suėmimas, Petro išsigynimas, kaltinimai ir perdavimas pagonio Piloto teismui. Reikia įsigilinti į šiuo įvykius, nes juose pildosi mūsų išganymo slėpinys“, – jau kalbėjo Popiežius Benediktas XVI.

Jėzus išeina į naktį. Naktis reiškia nesusikalbėjimą ir vienas kito nematymą. Tai vienas kito nesupratimo ir tiesos aptemimo simbolis. Tai erdvė, kurioje pasislėpęs nuo šviesos veikia blogis. Jėzus, Kuris yra Šviesa, Naujiena, Tyrumas ir Gerumas, žengia į naktį. Naktis yra mirties simbolis ir štai Jėzus įžengia, kad ją sunaikintų ir kad prasidėtų nauja Dievo diena žmonijos istorijoje.

Jei kas paklaustų kokį Jėzaus bruožą labiausiai pabrėžia Evangelijos, turėtume atsakyti: jo ryšį su Dievu. Jis nuolat bendrauja su Dievu. Vienybė su Tėvu yra pats svarbiausias jo asmenybės bruožas. Per Kristų mes pažįstame Dievą. „Dievo niekas niekada nėra matęs“, – sako Šv. Jonas, „tiktai viengimis Sūnus... mums Jį atskleidė“ (Jn 1, 18). Dabar mes žinome koks iš tiesų yra Dievas. Jis yra Tėvas. Jis yra begalinis Gerumas, kuriuo galime pasitikėti. Šito pasitikėjimo mus moko Jėzus Savąja malda Alyvų Darželyje.

Matas ir Morkus mums sako, kad Jėzaus meldėsi „parpuolęs kniūbsčias“ (Mt 26, 39), kas reiškia visišką klusnumą. Tuo tarpu Lukas sako, kad Jėzus meldėsi atsiklaupęs. Šitaip jis į gimstančios Bažnyčios tradiciją įvedė maldą atsiklaupus. Atsiklaupdami maldai, krikščionys vienijasi su Alyvų Daržely besimeldžiančiu Jėzumi. Mes atsiklaupiame Dievo šlovės akivaizdoje ir kartu šiuo gestu paliudijame pasitikėjimą, kad Jis laimės.

Turime taip pat įsiklausyti į Jėzaus maldos Alyvų Kalne turinį. Jis sako: „Arba, Tėve, Tau viskas įmanoma. Atitolink nuo Manęs šitą taurę! Tačiau tebūnie ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu...“ (Mk 14, 36-37). Jėzaus Žmogaus valia išgąsdinta traukiasi atgalios. Tačiau būdamas Sūnus, Jis Savo žmogiškąją valią atiduoda į Tėvo rankas: ne Aš, bet Tu. Šitaip Jėzus perkeitė Adomo poelgį – gimtąją nuodėmę ir pagydė žmogų. Adomas sakė: ne tai, ko Tu, Dieve, nori, bet aš pats noriu būti dievas.

Kai žmogus priešinasi Dievui, tuo pačiu jis priešinasi ir tiesai apie save patį; jis netampa laisvas, bet susvetimėja. Mes esame laisvi tik tuomet kai laikomės tiesos apie save, kai vienijamės su Dievu. Tuomet mes iš tiesų pasidarome „kaip Dievas“. Savąja malda Alyvų Kalne Jėzus panaikino melagingą klusnumo ir laisvės supriešinimą bei tuo pačiu atvėrė kelią į tikrąją laisvę. Melskime Viešpatį, kad mokytų mus tarti „taip“ Dievo valiai ir padarytų mus tikrai laisvus.

Dievas dega troškimu mums atsiduoti. Todėl reikia, kad ir mes degtume troškimu Jį priimti. Pirmieji krikščionys atsiliepė šiam Kristaus troškimui dažnai priimdami Šventąją Komuniją. Tačiau nuo IX amžiaus, netgi vienuolynuose, Šventosios Komunijos priėmimas tapo retu. Tik nuo XVI amžiaus jėzuitų dėka vėl atsiranda dažnos Šventosios Komunijos praktika.

Šventasis Pranciškus Salezas leido Joanai Šantalietei  kasdien priimti Šventąją Komuniją ir nurodė Išpažintį atlikti du kartus per savaitę. Ji ištikimai tai vykdė trisdešimt vienerius metus. Jis jai sakė: „Jeigu kas klaus, kodėl taip dažnai priimi Šventąją Komuniją, atsakykite, kad norite išmokti mylėti Dievą, nuskaistinti sielą nuo netobulumų, gauti paguodos sielvartuose…  Paaiškinkite, kad dažnai priimti Šventąją Komuniją gali dviejų rūšių žmonės:  tobulieji, nes jie būna tinkamai nusiteikę ir, nepriimdami Šventosios Komunijos, patirtų didelę žalą nesiartindami prie tobulumo šaltinio;  netobulieji, kad užsidegtų troškimu tobulėti; stiprieji – kad nesusilpnėtų; silpnieji – kad sustiprėtų; sveiki – kad nesusirgtų; ligoniai – kad pasveiktų. Bet pridurkite, kad jūs esate netobula, silpna ir ligota, todėl jums reikia dažnai  priimti tobulumo Autorių, stiprybės Dievą ir jūsų sielos Gydytoją“.

Popiežius Pranciškus yra pasakęs: „Imkite ir valgykite Kristaus Kūną, gerkite Jo Kraują, nes dabar esate Kristaus Kūno nariai. Valgykite šį bendrystės ryšį, kad neprarastumėt vienybės; gerkite šią jūsų atpirkimo kainą, kad savęs nesumenkintumėt“.

Ar gresia mums toks pavojus? Prarasti vienybę, sumenkinti save pačius?

Mes prarandame vienybę kai nesame klusnūs Viešpaties Žodžiui, – sakė Popiežius Pranciškus, – kai negyvename kaip broliai, kai lenktyniaujame dėl pirmųjų vietų, kai nedrįstame liudyti meilės, kai nesugebame skelbti vilties. Eucharistija mums padeda išlikti vieningiems, nes Ji yra bendrystės ryšys, Ji yra Dievo Sandoros su žmonija išsipildymas, gyvasis Kristaus meilės ženklas. Jis nusižemino iki mirties, kad mes būtume vieningi. Dalyvaudami Eucharistijoje ir maitindamiesi Ja, mes einame keliu, kuriame nėra vietos susiskaldymui. Kristus, esantis su mumis duonos ir vyno pavidalais, reikalauja iš mūsų, kad meilės galia mes įveiktume visus susipriešinimus, kad gyventume bendrystėje su vargstančiaisiais, kad padėtume silpniesiems, kad broliškai rūpintumės tais, kurie nesugeba pakelti kasdienybės naštos, kuriems gresia prarasti tikėjimą.

Ką reiškia kitas žodis: sumenkinti save? Ką reiškia „atskiesti“ savo krikščioniškumą? Tai reiškia – leisti, kad mus paveiktų mūsų laikų stabmeldystės – atrodyti, vartoti, manyti, kad aš esu visko centras, lenktyniauti su kitais, arogantiškai skelbtis laimėtoju, niekada nepripažinti savo klaidų, nepripažinti, kad mums reikia pagalbos. Visa tai mus sumenkina, padaro mus vidutiniškais, drungnais, beskoniais krikščionimis, paverčia mus pagonimis.

Jėzaus pralietas Kraujas yra mūsų išganymo kaina. Jėzaus Kraujas mus nuplauna, kad būtume švarūs, be jokios nuodėmės. Žiūrėkime į Jį, gerkime iš Jo Šaltinio, kad nesumenkintume savęs, kad būtume apsaugoti nuo sugedimo. Tuomet pajusime, kad Jo malonė mus perkeičia. Mes ir toliau būsime vargšai nusidėjėliai, bet Kristaus Kraujas mus išvaduos iš nuodėmių ir sugrąžins mums orumą, apsaugos nuo sugedimo.

Eucharistija sudabartina Sandorą, Kuri suteikia mums šventumą, mus nuplauna, mus sujungia įstabia vienybe su Dievu. Šitaip suvokiame, kad Eucharistija tai ne premija geriesiems, bet stiprybė silpniesiems, nusidėjėliams (Popiežius Pranciškus).

Šiandien švęsdami Didžiojo Ketvirtadienio Eucharistiją, mes ne tik minime šį slėpinį, bet taip pat giedame Jam šlovę, kur išreiškiame dėkingumą Dievui už tai, kad Jis keliauja su mumis per mūsų skurdo dykumą, už tai, kad Jis mus išvedė iš vergijos, maitindamas mus savo Meile, Kristaus Kūno ir Kraujo Sakramente.

Šventasis Augustinas sako, kad Marija prieš pradėdama Jėzų Savo įsčiose jau buvo pradėjusi Savo širdyje.

Jėzus skundėsi šventajai Faustinai Komuniją priimančių sielų drungnumu: „Trokštu susivienyti su sielomis, Man didžiausias malonumas yra  susivienijimas su sielomis. Žinok, Mano dukra, kai ateinu į žmonių širdis Šventoje Komunijoje, Mano rankos pilnos įvairiausių malonių, kurias trokštu išdalinti sieloms, bet jos nekreipia dėmesio į Mane. Jos palieka Mane vieną, rūpindamiesi kitais dalykais.  Man labai liūdna, kad sielos nesupranta Mano Meilės.  Jos elgiasi su Manimi, lyg mirusiu.

Tai baisus Viešpaties skundas. Priimkime Jį su begaline meile ir pasiruošimu. Ar tikrai tikime Jo realiu buvimu Eucharistijoje, Duonoje, Kurioje Jis pasilieka? Kiek skiriame laiko, aplankydami Švč. Sakramentą bažnyčioje? Neretai matome uždarytas bažnyčios duris šiokiadieniais. Kodėl? Ne vienas kunigas sako: dėl saugumo, nes nesaugu palikti bažnyčią atvirą ir tuščią.

Ir vėl klausimas: kodėl ji yra tuščia? Ji tuščia dėl to, kad ten nėra mūsų. O kodėl nėra mūsų?Turbūt todėl, kad netikime pilnai realiu Jėzaus buvimu. Jėzaus Dieviškumu, kad Jis gali pasilikti Eucharistijoje. Tėvo siųsto Sūnaus, Kuris pasiliko su mumis ten, altoriaus namelyje, Švč. Sakramente.

Jėzus... Atraskime Jam laiko, ypač šį Tridienį. Naujai išgyvenkime ir įtikėkime. Ir nepalikime bažnyčios tuščios. Todėl prašykime, kad mūsų bažnyčios būtų atviros, kad jos nebūtų tuščios ir Jėzus nebūtų vienas. Jis, Kuris visų mūsų laukia. Dėl kurių, Jis iš meilės atiduoda Savo gyvybę. Dėl kurių Jis iš meilės pasilieka Duonoje, kad galėtų būti arčiausia mūsų.

Melskime, prašydami šios malonės šiomis dienomis. Atverkime Jam savo širdis, kad skaitydami Raštą – įtikėtume. Ir nenorėtume Jėzaus uždaryti ar užmušti, bet su Juo gyventume, kad būtume laimingi.

Amen.

Šiluva, 2018-03-29