Kas išgėrė mineralinį vandenį?

Druskininkų miesto atributai

ATSAKOMYBĖ IR KALTĖ

Atsakomybė –

Raktas laisvei,

Kur rizika ir darbas –

Jų dalis,

Tiesa, kad esame

Paveikslas Dievo,

Tai dar nereiškia  

Esame kalti.

Išjausti kaltę –

Vienas jausmas,

O padaryti bloga –

Jau kaltė,

Labiausiai reikia,

Čia sąžiningumo

Ir atleidimo sieloje –

Išgydymo prasmė.

Kaltės jausmai

Į žemę traukia,

O atleidimas –

Dvasioje sparnai,

Lai Dievo Šviesoje

Išauga perlai,

Kurie ir džiugintų

Mus amžinai.

Vilnius, 2017-03-20

PAVASARIO ŽAVESYS

Per akmenis

Šokuoja upeliukas

Ir nuo pasaulio purvo

Valosi širdis,

Tuomet paveikslai

Laikmetį atspindi,

Nors jų dvasia

Nėra šviesi.

Dabar pavasario

Gamta žaviuosi,

Jau plyšta medžių

Pumpurai gležni,

Lyg kasdienybės

Veidrodis atspindi,

O tai kartu –

Ir mūs dalis.

Daugumas įsižeidę

Ir atleist nemoka,

Tik baisus kerštas

Verda jų prote,

O nuo gerumo, meilės –

Raktai pasimetę,

Net skląsčiu

Siela užverta...

Beržų sula

Namai prakvipo,

O paukščių džiugesio

Pilna gamta,

Motulės veidas

Saulėmis pražydo,

Nes jos artumą

Vis jaučiu šalia...

Vilnius, 2017-03-17

VERGYSTEI „NE“

Nerimauti reikia,

Kai nėra kantrybės,

Kada ydos laukia

Prie pačios širdies,

Šiandienos pasauly

Sunku sėti meilę,

Atvirumas Dievui –

Kelią taip nuties.

Nuodėmės dažniausiai,

Ydomis pavirtę,

Užrakina širdį –

Meilei ne vieta,

Mūsų egoizme,

Plinta blogio jėgos,

Kur manasis „Aš“ –

Iškelia save.

Dievas mus pašaukęs,

Ne grandinėms kalti,

Nuodėmei vergauti –

Gali tik žmogus,

Atvirai kalbėkim

Laisvei kelią tieskim,

Perteiktas gerumas

Niekada nežus.

Kartais spynos sklendė

Meilę užrakina,

Būti gailestingam –

Tai aukos dvasia,

Jėzui atrakinę

Širdžių egoizmą,

Pasijusim saugiai –

Jis lydės šalia.

Vilnius, 2017-03-16

KELIONĖ PER VAIKYSTĘ

Braidau basom po ryto vėsią rasą,

Saulutei ištiesiu savo rankas,

Suteik akimirką man džiaugsmo mažą,

Kuris dar per vaikystę šiandien vest.

Jau karuselė sukas laiko vingiais,

Aplanko smėlio paliktas pilis,

Tačiau širdis vaikystės nuolat ilgis, –

Tada norėjom būti dideli.

Kieme rikiuojas žąsys, antys, vištos,

Suloja šuo nedrąsiai, atsargiai,

Emocijų šimtai širdy pasklido,

Kol atsivėrė sieloje langai.

Ir viskas tarsi pasako prabėgo,

Prisnigo žiedlapių tokia gausa,

Tik girdis šnaresys klajūno vėjo,

Išeiti iš vaikystės negana.

Vilnius, 2017-03-13