Į pavasario grožį paniręs,
Prieš akis vėl vaikystės vaizdai,
Kur pražydusios ievos, alyvos,
Ten kur metai prabėgo taip greit.
Vyturėliai pasveikina rytą,
Maudos saulės zuikučiai rasoj,
Kiek dar vietų nėra aplankyta,
Viskas telpa širdelėj mažoj.
Kaip sunku man matyti pasaulį,
Ten kur merdinti meilės gija,
Jei vaikystėje tu jos negauni,
Tada džiaugsmo ir laimės nėra.
Tiktai meilė viena nebemiršta,
Ji kaip saulė, kaip duona šventa,
Kaip gamta be žalios augmenijos,
Taip gyvenimas tampa našta.
Tegul Motinos meilę vis semia,
Iš Marijos, Motulės visų,
Kad tarnystė ir Jos idealas,
Meilės židinį žiebtų namuos.
Girkalnis, 2017-05-02
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą