Širdies atoslūgis,
Kur meilės gijos,
Daug netikrumo,
Kur jos nėra,
Pažinkime draugystės,
Atjautos saldumą,
Įgaus nuostabią spalvą
Kiekviena diena.
Visi mes žmonės
Ir kažkuo panašūs,
Bet paveldas ir talentai –
Kam juos skiriu,
Prabėgę metai –
Kažkam lėmė laimę,
O kartais gėriui –
Vartai užverti.
Tegul širdis
Pavasariu pražįsta,
O vasaros pjūtis –
Taps meilės augimu,
Tik rudenį pajusim,
Kokie užaugo vaisiai,
Gerumui nešti
Dar užteks jėgų.
Tada kasmet
Gražės ir mūsų širdys,
Ramybę neš
Tie meilės spinduliai,
Taip sumažės
Ir dvasios varganumas,
Nors gimtą lizdą
Jau paliks vaikai...
Girkalnis, 2017-05-05
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą