DU MEILĖS KELIAI
XXXI eilinis sekmadienis
Įst 6, 2-6; Ps 117, 2-51;
Hbr 7, 23-28; Mk 12, 28b-34
I. „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų
Dievas, vien tik VIEŠPATS. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa
siela ir visomis jėgomis. Paimk į širdį šiuos
žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok
juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi. Prisirišk
juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos. Užsirašyk
juos ant durų staktos savo namuose ir ant vartų“ (Įst 6, 4-9).
Tai pirmojo skaitinio tekstas, kuris yra
vienas svarbiausių Biblijoje. 4 ir 5 eilutės yra Izraelio tikėjimo
išpažinimas. Jį dar labiau sureikšmino ir sutvirtino Jėzus, 5 eilutę
pacituodamas Naujajame Testamente. Šis Įstatymas Dievo duotas izraelitams,
žydams, tačiau daug ką sako ir mums – pateikia esmines, principines ir
praktines nuorodas.
Pakartoto
Įstatymo knygoje surašyta daug įstatymų.
Penktame skyriuje pakartojamas Dekalogas, o per visą knygą išsibarstę
daugybė kitų Izraelio tautai skiriamų nuorodų ir paliepimų. Matant tai, kyla
natūralus klausimas: kaip gali Dievas šitiek iš žmonių reikalauti? Kokią jis
turi teisę?
4 eilutėje aiškiai pasakyta: Viešpats yra
mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Jis vienintelis toks, išskirtinis.
Kodėl? Nes Jis vienintelis yra visko Kūrėjas. Vienintelis – be jokios
konkurencijos! Todėl viskas priklauso Jam – absoliučiai viskas! Jis
yra visa ko Savininkas ir turi visas teises į Savo nuosavybę, taigi ir į mus.
