Švelnus vėjelis šakas supa
Ir glosto jas lyg motinos ranka,
Paliko paukščiai savo gūžtą,
Vaikystės vizija tokia sena.
Dažnai motulė kepė duoną,
Paliko pėdsakai, kaip pavyzdys,
Pražilęs Nemunas apjuosia,
Širdy išliko didis liūdesys.
Ir mes – lyg smėlis išbarstytas,
Dienų eskizai gražūs ir šalti,
Kur vaikštau, ieškau ankstų rytą,
Vaikystės pėdos liko tik širdy.
Gal kam atrodo keistos dienos –
Palinkęs beržas, tėviškės langai,
Gyvenimas taip greitai skriejo,
Tiktai senatvėje kitaip matai.
Dabar nuo beržo krinta lapai,
Vai kam pravirkdė jie mane šiandien,
Bet mus gyvenimas taip neša,
Kad Amžinybės laukiame kasdien.
Kaunas, 2019-09-07
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą