Atspindyje vandens
Matau akis ir veidą,
Tik siela nekartoja žodžių –
Ten kapų tyla,
Kur rodos aš regiu
Save kitam pasauly,
Nors kūno akimis žvelgiu,
Kad ten – nuskendusi dvasia.
Gerumas, rūpestis
Bei atidumas širdį kelia,
Iš jų gyvenimo aš rūmą
Nuolatos statau,
Kur meilės cementas
Suteikia savo galią,
Per dėmesį ir rūpestį –
Iki širdies žmogaus.
Kada šiandien ir vėl
Einu prie upės,
O ten tikrai Tavęs,
Manęs nėra,
Vanduo jau veidą
Manąjį pamiršo,
Bet Meilė tas šaltinis –
Dievo dovana...
Vilnius, 2017-03-27
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą