Trys Karaliai
Iz 60, 1-6; Ps 71, 1-13;
Ef 3, 2-3a. 5-6; Mt 2, 1-12
I. Jeruzalė… Ir tuo viskas pasakyta. Nors trupinėlį ar lašelį paragavus iš knygų, kurios vadinamos Šventaisiais Raštais, kažkodėl kyla didžiulis ilgesys ir geismas miesto, vadinamo Jeruzale. Net jei tas miestas, kuris šiandien šiuo vardu vadinamas, ir negalėtų būti pavadintas taikos ir gerovės sostine, ir ne kiekvienam piligrimui atsiskleidžia kaip ta išsvajota, geista, trokšte trokšta vieta, kur buvo tikėtasi priartėti prie Dieviškos Šviesos, ragauti jos syvus ir užsimiršti sunkiai žodžiais išreiškiamame džiaugsme.
Tačiau šis geismas lieka, kad ir nepasotintas. O jei kam pavyko ten Tą Šviesą išvysti, nepaisant viso kasdienio buitiško šurmulio, braunantis pro įkyrius prekybininkus senomis siauromis gatviūkštėmis, dantis sukandus ir piktais žvilgsniais daigojant iš visų pakampių bepriekabiaujančius turisčių medžiotojus, Ta Šviesa ir toliau kviečia pas Save. Gali būti, kad vieta čia niekuo dėta. Tik to sakralaus tyrumo ir pilnatvės Dieve geismo projekcija verčia šią vietą, šį miestą Dievo ištroškusiųjų ir geidžiančiųjų sostine. Ir kaip į tokią į ją traukia karavanai, „tautų turtai“, jos „sūnūs“ ir „dukros“, karaliai ir „visi“ iš mitinės „Šebos, auksu ir smilkalais nešini“…
Ir kad ir kaip norėtų krikščionys pasisavinti šiuos dieviškus pažadus iš pranašo Izaijo knygos, esą šios eilutės „atspindi visuotinį Dievo užmojį, įgyvendintą krikščionybėje“, ir todėl jis šiandien skaitomas Bažnyčiose, švenčiant liaudiškai vadinamą Trijų Karalių šventę, šiose eilutėse pranašas peržengia vienos „tautos“ ribas, kad ir kokia ta „tauta“ plati būtų ir kad ir kaip ji save vadintų. Ir krikščionių Bažnyčios kaip „Naujasis Izraelis“, „Dievo tauta“, ir judėjai kaip „Izraelis“, arba kita „Dievo tauta“, ar musulmonai, kaip dar kita „Dievo tauta“, – kiekviena atskirai nėra visi. Bet visos yra Šios Šviesos patrauktos.
Ir tikrai manau, kad Ta Šviesa ateina iš visų šių „Dievo tautų“ Motinos – Toros. Net jei krikščionims ji įsikūnijo kaip Dievo Žodis, o musulmonai atsisako pripažinti tokios, kokią ją šiandien skaito judėjai ir krikščionys, tikrumą. Ir vienu, ir kitu atveju Toros kaip dieviškos išminties ir šviesos į(si)kūnijimas, apreiškimas išlieka kaip nepaneigiamo tikrumo ir išgelbėjimo vilties pradžia ir pabaiga.
Ir Evangelijos pagal Joną žodžiai „Buvo tikroji Šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir Ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado…“ (Jn 1, 9–10), ir Korano Surat al-Baqara ketvirtas ajatas „…tiems, kurie įtiki į Mano Atsiųstąją tau ir tą, kuri buvo Atsiųsta anksčiau tavęs…“ kaip į pirminės, pirmykštės tos dieviškos išminties šaltinį gręžiasi į amžinąją pirmapradę Torą, kuri krikščionims įsikūnijo Dievo Sūnuje, musulmonams – šventajame Korane.
Žinoma, galima nepamėgti tos formos, kuria ji pirma pasirodė, kaip ir tų, kas įsikibę godžiai saugo šią formą, bandyti pakeisti ją malonesnėmis širdžiai ir akiai, laikyti ją iškraipyta ir subjaurota pirmykšte, egzistavusia Dievo omenyje dar prieš pasaulio sukūrimą, arba bent jau „ne taip“ suprasta ir išsiaiškinta. Tačiau ji – kaip ir šiuolaikinė piligrimui, o ypač piligrimei nepatogi, varginanti, priekabiaujanti Jeruzalė, – turi tą kažkokį patrauklumą ir grožį kaip tik tokia, nepatogi ir dažnai erzinanti, paradoksali. Galbūt kaip tik tokia, kaip tas pats pranašas buvo rašęs keletu skyrių anksčiau apie Viešpaties Tarną: „Jis buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme Jį, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, Žmogaus Vardo nevertas, skausmų Vyras, apsipratęs su negalia, Toks, Kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, ir mes Jį laikėme nieku. Tačiau Jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme Jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu…“ (Iz 53, 2-4).
Toks yra tas traukiantis nepatrauklusis Miestas, ir Toros skleidžiama Šviesa iš Jo – pritraukianti, nors ir atstumianti, Įsikūnijusi hebrajiškuose raštuose, Apsireiškusi per Ješuą ir jame, Atsiųsta iki Muchamedo ir per jį, kiršinanti, bet ir diegianti Amžinos visuotinės taikos ir ramybės, gerovės, klestėjimo, išgijimo, skolų apmokėjimo ir pilnatvės (hebrajiškai tai nusakoma vieninteliu žodžiu – Šalom) troškulį ir pažadą, siejamą su utopine išsvajota Jeruzale. Ir ši svajonė veda į žemiškąją, nepatogiąją vilkstines piligrimų, visų šių Toros Šviesos patrauktųjų, kad ir kokiu pavidalu Tą Šviesą matytų Įsikūnijusią ir Apsireiškusią.
Taigi, Jo gimimas yra unikalus: „Aš tam Esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau Tiesą. Kas tik brangina Tiesą, klauso Mano balso“ (Jn 18, 37). Jėzaus iš Nazareto Asmuo, charakteris, asmenybė egzistavo dar prieš tai, kai gimė žmogus Jėzus iš Nazareto. Tai yra didžiulė paslaptis. Kartais susimąstęs aš žvelgiu į vaikus ir galvoju apie jų unikalumą, apie juos kaip asmenybes. Materiali substancija, iš kurios sudaryti jų kūnai, atsirado laike, tačiau jų esybės, sielos, kurios atsirado ir neišnyks, net ir jų kūnams žemėje suirus, jos yra dabar ir bus per amžius. Taigi aš galiu prieiti prie išvados, jog Dievas sukūrė juos, kaip asmenybes, sielas iš nieko – taip, kaip Jis sukūrė Adomo ir Ievos sielas. Tai – didžiulė paslaptis.
Tačiau Jėzaus esybė egzistavo dar prieš tai, kai Jis gimė kaip Žmogus. Jo gimimas buvo ne naujo Asmens atsiradimas. 700 metų prieš Jėzaus gimimą pranašas Michėjas sakė: „O iš tavęs, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, Man kils Tas, Kuris valdys Izraelį. Jo kilmė siekia tolimą senovę, seniai praėjusius laikus“ (Mch 5, 1).
Mesijo, Kuris pasirodė Betliejuje, pradžia – Amžinybė. Taigi, Jėzaus gimimas yra paslaptingas ne tik dėl to, kad Jis gimė iš Mergelės. Kūdikis, Kurio gimimą minime per Kalėdas, buvo Asmuo, Kurio egzistavimas siekia pradžios laikus, Amžinybės dienas. Jis ne tik gimė, bet, kaip sako apaštalas Jonas, Jis atėjo į pasaulį (Jn 18, 37). Paklausykime, kaip tai išdėstyta Evangelijoje pagal Joną, kur Jėzus sako žydams: „‚Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs Manąją dieną; Jis ją išvydo ir džiaugėsi‘. Tada žydai Jam sakė: ‚Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?!‘ Jėzus tarė: ‚Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!‘ Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos“ (Jn 8, 56-60).
Tai, kad Kristus buvo dar prieš Abraomą, o iš tiesų – prieš visą kūriniją, mums patvirtina evangelistas Jonas, apaštalas Paulius ir Laiško hebrajams autorius. Evangelijos pagal Joną skaitome: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1, 1). (Ir neleiskite Jehovos liudytojams įtikinėti, kad tai – netikslus vertimas. Jų argumentai nėra įtikinami ir kitų Jono liudijimų akivaizdoje nublanksta. Pavyzdžiui, prisiminkime Jono užrašytą Tomo išpažinimą: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“(Jn 20, 28). Beveik visi antikos tyrinėtojai, net ir tie, kurie mano, jog jis buvo neteisus, sutiks, jog tai sakydamas, Jonas turėjo omenyje, kad priešegzistencinis Kristus buvo Dievas).
„Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 2-3). (Pats Kristus nėra kūrinys. Jis buvo įtrauktas į tai, kas buvo sukurta). „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14). Kristus egzistavo dar prieš Abraomą. Iš tiesų Jis egzistavo nuo laikų pradžios, nes Jis buvo viena su Dievu Kūrėju.
Apaštalas Paulius tos pačios pagrindinės tiesos moko Laiške filipiečiams: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė Pats Save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės: Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki Kryžiaus mirties“ (Fil 2, 5-8). Prieš gimdamas žmogumi Jis turėjo Dievo pavidalą ir buvo lygus su Dievu.
Laiško Hebrajams autorius taip pat pradeda savo laišką ta pačia Tiesa, tik kitais žodžiais: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje Jis prabilo į mus per Sūnų, Kurį paskyrė Visatos Paveldėtoju ir per Kurį sutvėrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir Jo Esybės Paveikslas, palaikantis Savo galingu Žodžiu Visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse“ (Hbr 1, 1-3).
Šios eilutės padėjo mano vaizduotei nupiešti eskizą, kaip Tėvas ir Sūnus yra viena ir vis tik – skirtingi Trejybės Asmenys. Nors ir nelabai aiškiai, aš galiu įsivaizduoti Esybę, Kuri neturi pradžios, tačiau turi konkretų charakterį. Dar daugiau, aš galiu įsivaizduoti, kad Šis Dievas visada suvokia Save, t. y. priešais Jį visada yra Jo Atvaizdas, kad galėtų apmąstyti ir gėrėtis Jo didybe bei moraliniu grožiu. Ar negali būti, jog Šis Atvaizdas, ši forma Dieve yra tokia aiški ir reali, jog ji taip pat yra Dievas, Dievo Atvaizdas, Dievo Sūnus? Toks paveikslas padeda mums pamatyti, jog Sūnus, Kuris yra Paties Dievo Atvaizdas ir šlovė, iš tiesų vis dėlto nėra sukurtas: niekada nebuvo laiko, kai Dievas Tėvas neturėjo šio tobulo, realaus ir gyvo Savo Atvaizdo. Jie yra amžini. Sūnus nėra sukurtas, Jis – amžinas.
Nebenoriu toliau plėtoti šio paveikslo. Galbūt mes jau peržengėme visas Biblijos aiškinimo ribas. Tačiau aš taip stipriai jaučiu, jog tarp mūsų, užaugusių bažnyčioje ir galinčių net miegant cituoti didžias mūsų tikėjimo doktrinas, kurie žiovaujame kartodami Apaštalų išpažinimą, reikia padaryti ką nors, kas padėtų mums dar kartą pajusti pagarbą, baimę, nuostabą Dievo Sūnaus – To, Kuris buvo Tėvo pagimdytas Amžinybėje, Kuris atspindi visą Dievo šlovę ir yra tobulas Jo Atvaizdas, – atžvilgiu. Per Jį visa buvo sukurta, ir Jis laiko Visatą Savo Žodžio jėga.
Galima perskaityti visas kada nors parašytas pasakas, peržiūrėti visus fantastinius trilerius, visas istorijas apie vaiduoklius, ir niekada nerasime nieko labiau šokiruojančio, labiau keisto, neįprasto ir kerinčio kaip pasakojimas apie Dievo Sūnaus Įsikūnijimą.Dieve, kokie mirę mes esame! Kokie surambėję ir nejautrūs Tavo šlovei ir Tavo istorijai! Kaip dažnai atgailaudamas aš turiu sakyti: „Dieve, atleisk, kad žmonių sukurtos istorijos labiau sužadina mano emocijas, mano pagarbą ir nuostabą, pasigėrėjimą ir džiaugsmą, nei tikra Tavo istorija“.
Šių dienų kosminiai trileriai, tokie kaip „Žvaigždžių karai“ ir „Imperija smūgiuoja atgal“, atlieka gerą darbą: jie gali padėti mums nusižeminti ir atvesti į atgailą, parodydami, jog mes iš tiesų gebame stebėtis, gerbti ir nustebti, nors retai tai išgyvename mąstydami apie Amžinąjį Dievą ir Kristų, apie realų, gyvą jų ir mūsų kontaktą Jėzuje iš Nazareto. Jėzus, sakydamas: „Aš atėjau į pasaulį kaip Šviesa, kad visi, kurie Mane tiki, neliktų patamsyje“ (Jn 12, 46) ir dar: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“ (Jn 9, 39) ir tai pasakė kai ką neįprasto, keisto ir klaikaus, kas neprilygsta jokiam kitam mokslinės fantastikos, kurią mums teko kada nors skaityti, pareiškimui.
Meldžiu, kad Dievo Dvasia būtų išlieta ant mūsų, kad Šventoji Dvasia pažadintų mus neįsivaizduojamai Dievo realybei. Vieną dieną šis žaibas nutvieks visą dangų – nuo saulėtekio iki saulėlydžio, – ir ten debesyse pasirodys Jis – panašus į Žmogaus Sūnų, su savo angelais liepsnojančioje ugnyje. Mes matysime Jį taip aiškiai, kaip kad matome šį pastatą. Iš išgąsčio ar labai susižavėję mes drebėsime ir stebėsimės, kodėl taip ilgai gyvenome su tokiu „prijaukintu, nekenksmingu“ Kristumi. Tai kalbu tam, kad patikėtumėte, jog Jėzus Kristus yra į pasaulį atėjęs Dievo Sūnus. Kad iš tiesų tuo tikėtume.
II. Nebegaliu atsižavėti, kas buvo apreikšta Išminčiams, atkeliavusiems iš Rytų pagarbinti Žydų Mesijo (žr. Mt 2, 1-2)? Šių Išminčių būta pagonių, ne žydų. Jie buvo pirmasis išsipildymo ženklas to, kas paskelbta Laiške efeziečiams: per atėjusį Jėzų, žydų Mesiją, Dievas pagonis padarė Savosios tautos nariais (žr. Ef 3, 5-6).
Tai buvo neabejotinai revoliucingas sprendimas, turint galvoje Dievo veikimo istorijoje kryptį iki tol. Dievas nuo pat pradžių rūpinosi Savo išsirinktąja tauta per Abraomą ir kitus patriarchus – Izaoką ir Jokūbą. Jis subūrė tautą, ją išlaisvino iš Egipto vergijos, kad sudarytų su ja Sandorą ant Sinajaus kalno. Savo tautai Jis dovanojo Pažadėtąją Žemę – Izraelį, vėliau paskyrė jai karalius, įskaitant Dovydą ir jo palikuonis.
Buvo metas, kai Dievo išsirinktoji tauta buvo ištremta ir taip nubausta už neklusnumą Jam ir sudarytajai Sandorai. Iš meilės Savo tautai Dievas parsivedė ją iš tremties ir leido virš jos sušvisti Savo šlovei (žr. Iz 60, 1). Jis pažadėjo, kad „Tautos ateis prie Tavo Šviesos ir Karaliai prie Tavo tekančio spindesio“ (Iz 60, 3). Dievas būsiąs su Savo mylima tauta, o Jo šlovė trauks prie jos kitas tautas. Žydų Mesijo gimimas išpildė Dievo pažadą: pagonys Rytų Išminčiai atėjo Jo pagarbinti.
Jėzus pašaukė būti Jo apaštalais tik žydus, ir Bažnyčią iš pradžių sudarė tik žydai. Tačiau, pradedant Kornelijaus ir jo namų atsivertimu, vis daugiau pagonių tapo Bažnyčios nariais (žr. Apd 10, 34-48). Per misijų keliones Paulius visada pirmiausia eidavo į žydų sinagogas, tik paskui pas pagonis. Nors Dievas Savo Sūnų pirmiausia atsiuntė Savo tautai, bet ne tik jai. Jam buvo skirta suvienyti ir žydus, ir pagonis.
Kai kuriuose pasaulio kraštuose religija iš esmės yra jėgų šaltinis, kaip niekas kitas padedantis priimti kasdienius gyvenimo iššūkius. Krikščioniška išgelbėjimo iš nuodėmės sąvoka yra svetima daugeliui tradicinių religijų. Tuose kraštuose krikščionybė gali būti laikoma priemone, padedančia spręsti kasdienio gyvenimo bėdas.
Žinoma, krikščioniška gyvensena užtikrina daug praktinių privalumų, tačiau turime visada prisiminti, kad krikščioniška pasaulėžiūra yra nežemiškos kilmės. Krikščionybėje yra dar viena tikrovės pusė, ne medžiaginė. Abi jos svarbios, ir abiem būdingos jėgos, kurių tikslai nesutampa. Turime būti dėkingi už mums pažadėtą abipusę pergalę.
Vėl pabrėžiame didžiosios kovos tarp Kristaus ir šėtono pasakojimo svarbą. Tai padeda suprasti pasaulį ir mūsų, kaip krikščionių, vietą jame. Kovos įkarštyje krikščionybė neišsižada savo pasekėjų ir nepalieka jų priešiškų jėgų malonei. Atvirkščiai, Kristuje mes turime pergalės pažadą prieš tas jėgas.
Krikščionys neturėtų vilties įveikti blogio jėgas, jei pergalė nebūtų paruošta. Kristus, mirdamas ant Kryžiaus ir prisikeldamas iš mirusiųjų, nugalėjo visas blogąsias ir maištaujančias prieš Dievą galias. Paviešindamas ir nuginklavęs jas, Jėzus apribojo šių galių veiklą. Tai, kad šios jėgos buvo įveiktos, leidžia krikščionims tikėtis pergalės.
Paulius meldė, kad krikščionys būtų apšviesti, nes tik tada jų gyvenime atsiras krikščioniška viltis. Jie supras savo, kaip Dievo paveldėtojų, teises ir asmeniškai patirs Jėzų iš numirusių prikėlusią Dievo galią.
Dėl Kristaus nukryžiavimo ir prisikėlimo visa, įskaitant kunigaikštystes ir galias, yra pajungta Jam. Viskas yra parengta mūsų pergalėms prieš viską, kas galėtų engti mus dvasiškai.
Šventumas... Nūdien šis žodis dažniausiai tariamas su sarkazmu ar ironija. Jo reikšmės, rodos, stengiamės išvengti visi.Šventumas pasidarė visai neaktualus. Nebent naivuoliai ar fanatikai apie jį kalba ar jo siekia. Tik ne šiuolaikiški žmonės, kuriems šmaikštaus nusidėjėlio įvaizdis kur kas patrauklesnis už šventą gyvenimą. Siekdamas šventumo, pasaulyje „savas“ nebūsi. Be to, šventųjų laikai, su retomis išimtimis, nugrimzdo į praeitį. Užuot turėjus tuščių ambicijų, verčiau tiesiog „būti savimi“.
Tačiau ar tikrai būti šventam šiandien neįmanoma? Ar būnant moderniam būtinai reikia nepaisyti biblinių standartų ir krikščioniškų vertybių? Nemanau. Matydami, kaip nuodėmė vis agresyviau reiškiasi modernioje kultūroje, Dievo vaikai gali užsidegti šventumo troškuliu. Gausėjant nuodėmei, daugėja ir Dievo malonės. Visai sutemus, žvaigždės švyti skaisčiau. Gilioje paskutinių dienų naktyje Kristaus nuotaka suspindės neregėtu šventumo grožiu. Pats laikas krikščionims siekti šventumo, „be kurioniekas neregės Viešpaties“ (Hbr 12, 14).
III. Nuo IV a. Rytų Bažnyčiose (ortodoksų) Viešpaties Apsireiškimas (gr. Epifaneia) yra švenčiamas kaip trejopas paminėjimas, apimantis Išminčių pagarbinimą, Kristaus krikštą ir Kanos vestuves. Šioje šventėje bylojama apie Jėzaus dieviškumo apsireiškimą: 1) pagonims, kai į Betliejų atvyksta Rytų Išminčiai, 2) žydams, kai Jėzus krikštijasi Jordano upėje, ir 3)mokiniams, kai Kanos vestuvėse vanduo virsta vynu. Vakarų, t.y. ir mūsų Bažnyčiose šventės turinys sutelktas į Išminčių pagarbinimą, todėl dažniausiai vadinama „Trijų Karalių“ švente, o Kristaus Krikštas ir Kanos vestuvės minimos kitų sekmadienių liturgijose.
Rytų Bažnyčių liturgijoje Viešpaties Apsireiškimo šventė vadinama šviesos švente. Galbūt, šiam pavadinimui turėjo įtakos pranašo Ješajo žodžiai: „Kelkis, nušviski! Tavoji Šviesa atėjo, VIEŠPATIES šlovė virš tavęs sušvito“ (Iz 60, 1). Deja, skaitantEvangelijos ištrauką, pasakojančią apie tuos stebėtinus įvykius tenka tik liūdnai konstatuoti: Jėzaus ieškantys Išminčiai anaiptol nerado Jeruzalėje tos pranašo liudytos Šviesos.
Per Viešpaties Apsireiškimo iškilmę Bažnyčia toliau kontempliuoja ir švenčia Jėzaus, mūsų Išganytojo, gimimą. Ypač šiandiene švente pabrėžiama šio gimimo visuotinė paskirtis ir reikšmė. Tapdamas Žmogumi Marijos įsčiose, Dievo Sūnus ateina ne tik pas Izraelio tautą, atstovaujamą Betliejaus piemenų, bet ir pas visą žmoniją, kuriai atstovauja Išminčiai.
Tertulijonas († 230) yra pirmasis krikščionių autorius, pavadinęs Rytų Išminčius Karaliais. Galbūt jis turėjo mintyje 72 Psalmę: „Taršišo ir Salų karaliai mokės duoklę, o Arabijos ir Šebos karaliai neš dovanas. Visi karaliai reikš Jam pagarbą, Jam tarnaus visos tautos” (Ps 72, 10-11).
Krikščioniškojoje ikonografijoje iki X a. Išminčiai niekuomet nebuvo vaizduojami karališkais apdarais. Katakombų freskose jie su persiškais drabužiais. Įdomu, kad musulmonai iš Persijos, užėmę Betliejų 664 metais, norėjo sugriauti Kristaus Gimimo Baziliką, tačiau persigalvojo, nes pamatė ant bažnyčios fasadinės sienos freską, kurioje pavaizduoti Trys Karaliai su tokiais pat persiškais rūbais kaip ir jie patys.
Nuo V a. nusistovėjo Tradicija išskirti Tris Karalius pagal Evangelijoje minimas tris aukas – auksą, smilkalus ir mirą, – kurios simbolizuoja Jėzaus karališkumą, dieviškumą ir žmogiškąjį laikinumą. Jiems Tradicija suteikė ir vardus: Kasparas, Melchioras ir Baltazaras. Būtent šią dieną daugelis krikščionių brėžia kreida ant savo durų tris simbolines raides: +K+M+B. Evangelijos pasakojime iškyla ne tik Trys Karaliai, bet ir trys skirtingos reakcijos į Jėzaus gimimo pranešimą.
Erodas Kūdikiu, apie Kurį kalbėjo Rytų Išminčiai, buvo suinteresuotas, tačiau ne kad Jį garbintų, kaip bandė apsimesti, bet kadsunaikintų (Mt 2, 16-18). Erodas yra galios žmogus, kitą tematantis kaip varžovą, su kuriuo reikia grumtis. Gerai apmąsčius, jam varžovas atrodo galiausiai ir Dievas, itin pavojingas varžovas, norintis atimti iš žmonių gyvybinę erdvę, autonomiją ir galią, varžovas, nurodinėjantis, kokiu gyvenimo keliu sukti, ir neleidžiantis daryti visko, ko nori. Todėl būtina užtemdyti Patį Dievą, o žmones sumenkinti iki paprastų figūrų, kurias galima stumdyti kaip tik nori.
Ar ir mes nesame kažkiek panašūs į Erodą manydami, kad Dievas susiaurina mūsų gyvenimą ir neleidžia disponuoti savo egzistencija kaip patinka? Jei taip žvelgiame į Dievą, galiausiai būsime nepatenkinti ir nelaimingi, nes nesileidžiame būti vedami To, Kuris yra visų daiktų pagrindas. Turime atsiverti tikrybei, kad Dievas yra Visagalė Meilė, Kuri nieko neatima, niekam negrasina, priešingai – vienintelė suteikia galimybę pilnatviškai gyventi ir patirti tikrąjį džiaugsmą.
Išminčiai paskui sutinka žydų dvasininkiją – mokslininkus, teologus, žinovus, puikiai išmanančius Šventąjį Raštą, susipažinusius su įvairiais aiškinimais, galinčius iš atminties cituoti visas ištraukas, taigi naudingus kiekvienam, norinčiam eiti Dievo keliais. Tačiau, pasak šv. Augustino († 430), norėdami kitus vesti, rodyti kitiems kelią, jie patys nekeliauja, neišsijudina.
Ir čia turėtume vėl paklausti: ar ir mes, ypač Bažnyčios dvasininkija, nejaučiame pagundos laikyti Šventąjį Raštą, tą turtingą ir gyvą Bažnyčios tikėjimo lobį, veikiau specialistų studijų ir diskusijų objektu? Popiežius Benediktas XVI apaštališkajame laiške „Verbum Domini“ mini, kad vis iš naujo turėtume būti uoliai pasirengę Biblijos žodį Bažnyčios gyvosios tradicijos šviesoje laikyti Tiesa, pasakančia mums, kas yra žmogus ir kaip jis gali visapusiškai išsiskleisti, Tiesa, Kuri yra Kelias, Kuriuo kartu su kitais kasdien turime eiti, jei savo gyvenimą norime statydinti ant uolos, o ne ant smėlio.
Trys Karaliai ieškojo naujojo Karaliaus rūmuose, tačiau nustebę turėjo konstatuoti, jog Jo toje galios ir kultūros vietoje nėra, nors ir buvo aprūpinti puikiausia informacija apie Jį. Jiems teko pripažinti, kad žmogiška galia – taip pat ir žinojimo – kartais gali užtverti kelią susitikti su ieškomu Kūdikiu. Dievo kriterijai kitokie negu žmonių. Jis šiame pasaulyje rodosi ne galia, bet nusižeminusia meile, prašančia mūsų laisvės atsiverti ir įsileisti, kad galėtų mus perkeisti ir padaryti gebančius pasiekti Tą, Kuris yra Meilė.
Tačiau ir mūsų padėtis ne kitokia negu ano meto išminčių. Į klausimą, kaip Dievas turėtų išgelbėti pasaulį, tikriausiai atsakytume: parodydamas Savo galią ir suteikdamas pasauliui teisingesnę ekonomikos sistemą, kur kiekvienas turėtų tai, ko nori! Tačiau iš tikrųjų toks elgesys žmogų prievartautų – atimtų iš jo pamatinius jam būdingus elementus. Juk tada nebūtų atsiklausta nei mūsų laisvės, nei meilės.
Taip istorijoje apie Išminčius aikštėn iškyla paskutinis svarbus elementas: stebint gamtą nueinama geroka atkarpa Dievo link, tačiau kūrinijos kalba nesuteikia galutinės šviesos. Galiausiai Išminčiams prireikė išgirsti Dievo Žodį – tik Jis jiems galėjo parodyti kelią. Dievo Žodis yra tikroji žvaigždė, nepatikimos žmogaus kalbos verpetuose siūlantis Dieviškosios Tiesos Šviesą. Žvelgdami ta kryptimi išvysime, kad Tas, Kuris sukūrė pasaulį, ir Tas, Kuris gimė Betliejuje ėdžiose ir pasiliko tarp mūsų Eucharistijoje, yra vienas ir Tas Pats mus kviečiantis, mus mylintis ir mus į Amžinąjį Gyvenimą nuvesti trokštantis Dievas.
Viešpatie, šiandien švęsdami žydų Mesijo apsireiškimą pagonims, meldžiame vienybės su visomis tautomis, ypač su Tavo išrinktąja tauta, mūsų vyresniaisiais tikėjimo broliais žydais.
Amen.
Gerasis Ganytojas, 2019-01-06
